Pievoj vikšras ieško tako.
Jam laiboji smilga sako:
– Lipk aukštyn, atrasi šviesą, –
Ir siaurutį lapą tiesia.
Ant plonučio žalio tilto
Storas vikšras vos sutilpo,
Pūkščia, stengiasi, ropoja,
Kiek tik leidžia trumpos kojos.
Kiek aukščiau pasilypėjęs
Jis išgirdo kuždant vėją:
– Ar tau, vikšre, nebaisu?
– Taip, besparnis aš esu, –
Guodžiasi sustojęs vikšras
Tartum būtų vargšas tikras.
Laumė netoli sėdėjo
Ir tą pokalbį girdėjo.
– Neliūdėk prašau, vikšreli,
Kas savajoja, viską gali.
Pamąstyki kokone,
Būsi su sparnais ar ne...
Dėl svajonės didelės
Vikšras viską iškentės.
Laumė kiaute jį uždarė
Lyg į sutemą vakarę,
O pati po pievą braidė –
Lyg tai būrė, lyg tai žaidė.
Tai visi laukų žiedynai
Jai po žiedlapį dalino.
„Vikšre, baigėsi sapnai, –
Laumė sako, – štai sparnai“.
Iš kokono vikšras lenda
ir net žadą jis praranda,
Kai spalvingus ir lengvus
Laumė sega jam sparnus.
„Čia tai bent!“ – nustemba vėjas,
Tokį grožį pakylėjęs.
Laumė šypsosi – jai gera,
Kad stebuklą šį padarė.