Vieną saulėtą dieną maža mergaitė pūtė muilo burbulus. Į debesuotą padangę kilo įvairaus dydžio burbulai: dideli, vidutinio dydžio ir visai maži. Dauguma jų, vos pasiekę aukščiausios saulėgrąžos aukštį, pūkšt ir susprogdavo. Kiti susprogdavo vos pakilę į vidutinio ūgio jurgino aukštį. Vienas kitas burbulas pakildavo iki žemesnio klevo aukščio, tačiau vienaip ar kitaip, aukščiau ar žemiau pakilę jie susprogdavo.

Bepūsdama muilo burbulus mažoji mergytė sušuko:
– Ogo, koks didelis bulbulas! Jis jau lapai aukstai pakilo, gal jis pas Dievulį sklenda?
Ir iš tiesų tas burbulas buvo labai didelis ir pakilo jis neįtikėtinai aukštai. Tik štai kur jis skrenda, nežinojo niekas.

Burbulas kilo kilo ir kilo, ir vėl kilo, vis aukštyn ir aukštyn, kol pagaliau pasiekęs pačią padangę ėmė lyg paukštelis plasnodamas ramiai skristi padange ir išvydo visą galybę jam nematytų dalykų, kuriais ėmė nuoširdžiai stebėtis:
– Oho! Kaip čia viskas įdomu! Niekada neįsivaizdavau, kad mus, burbulus, galima supjaustyti riekutėmis, į vidų pridėti kažkokių pagalių ir užlipus ant jų eiti oru! Tik niekaip nesuprantu, kodėl tie žmonės pakyla vos per pėdą, o pakilę dar ir kojomis makaluoja... O! Ar matėt tą daiktą? Kas būtų galėjęs pagalvoti, kad čia, aukštai, saulė atrodo vis dar taip pat toli? Juk ten, žemai, ji atrodo ranka pasiekiama... Ooo! Nerealu! Niekada nebūčiau pagalvojęs, čia, aukštai, visko matosi tiek daug, bet viskas gerokai sumažėję... Oho, o kaip aš aukštai!..

Burbulas sau čiauškėjo ir dar ilgai stebėjosi. Jam viskas atrodė taip įdomu, taip nematyta ir taip viliojo viską apžiūrėti, kad jis jau nebežinojo, į kurią pusę žiūrėti. Kai staiga pamatė, jog visi daiktai pradėjo didėti, suprato, kad pradėjo leistis žemyn.

Laimei, muilo burbulas nusileido sėkmingai. Jį savo skaisčiai raudonais žiedais priglaudė aguona. Pastebėjusi svečią ant savo gležnų lapelių, ji draugiškai prabilo:
– Kas tu esi? Gal tu nori būti mano draugu?
– Aš esu muilo burbulas. Būti tavo draugu? O kas tas draugas?..
– Na, aš ir pati gerai nežinau, nes niekada jų neturėjau, bet esu girdėjusi, kad draugai vieni kitiems visada padeda, ir jeigu kas nors nutinka, tai pagalbos gali kreiptis tik į tikrą draugą.
– Šaunu... – nutęsė burbulas. – Aišku noriu! Žinai ką? Mes galime būti patys patys patys geriausi draugai visoje žemėje, kaip manai?
– Šauni mintis! – nudžiugo aguona netikėtu pasiūlymu.
– Sutarkime, kad visada visada vienas kitam padėsime.
– Žinoma!
PŪKŠT!!!

Apimta laimės aguona staiga pasijuto vėl esanti viena. Ji suprato, kas įvyko. Vienintelis jos darugas muilo burbulas susprogo, tačiau ji puikiai žinojo, kad jis, nors ir susprogęs, visada bus su ja ir jai padės. Būtent todėl, kai tik aguonai pasidaro liūdna, nuo šiol jos pats pats pats geriausias draugas jai padeda. Jis pasiunčia drugelį arba boružytę, kuri vėl pralinksmina aguoną. Dabar ji turi ir keletą naujų draugų, su kuriais kartais pakalba, tačiau niekada neužmiršta savo pačio pačio pačio geriausio draugo ir mintyse dažnai kalbasi su juo.

Štai, mielieji, kas yra tikra draugystė!