Ramiau skubu į kelią, vėją,
Į viltis ar tikslą...
Žinau, kad kol gyvensiu –
Spėsiu būt visur.
Bet vis baugiau sugrįžti į jaunystę
Ir ten, kur bet kada buvau.
Būtasis laikas darosi keistokas:
Sugrįžęs nežinau, kur dėt akis –
Galėjau būt bent poterius išmokęs
Ir be dvejonių likti su tavim,
Toks mažas ir skaudus,
O tėviškės kalneli,
Nokinęs burnai medų ir grikius ---
Išėjo ir negrįžta kelias
Per visą žalią kraštą – Šilinius.
Tik išgirstu, kaip dalgį plaka
Išėję vyrai:
– Tuk, tuk, tuk!
Kai paskutinis,
Ir už mus pabūk!..