Nubyrėjo lietumi sušalusios pakalnės
Ir sužvarbę medžiai metė džiaugsmo rūbą,
Aš pakuždėsiu paslaptį, tavęs sulaukusi,
Tada pabėgsiu, ilgesio pabūgusi.

Skaidrioj tyloj man vėjas laišką neša,
Nuplėšęs nuo kalnų svajonių rasą,
Aš bėgu tekina į tavo šiltą viltį,
Bijau, vėliau nesugebėsiu jos pažinti.

Tau meilės trupinius ištrupinau dar vakar,
O šiandien ilgesį pinu sidabro pyne,
Sužibę krištolu akis suvilgė ašaros,
Ir jaukią šilumą lietaus rauda ištrynė.

Žvarbu. Tik vėjas glostys šlapius skruostus,
Skaidriom spalvom nušvis dangaus mėlynė,
Ir tu ateisi tylomis manęs paguosti,
Nulėks tolyn sugrubę rudens dienos paskutinės...