Klausiančiom pėdutėm
bėginėja mano dienos

Nuo aksominio upelio
Iki urbanistinio laikymosi
      Už rankučių.

Šimto metų senume
Kabo paauksuotas rėmas.

O jame – suskirdusiomis lūpomis
Žavi dama iš kerinčių
viduramžių
rytmečio vaidinimų

Aš ir ji. Nuo jos iki manęs atbėgo
Tūkstančiai, gal milijonai bėgančių dienų
Klausiančiom pėdutėm.