Radau save, parimusią prie gluosnio,
Pravirkusio žvaigždžių lietaus šviesa,
Kas vakarą atbėgu pasiguosti –
Kai žemė miega, ateinu basa.

Atsargiai surinkus rūpesčius į saują
Einu per naktį, balso lydima...
Kažkur toli vėl teka ryto saulė,
Bet aš tamsoj delnuos nešu žvaigždes.

Įrišusi į plaukus džiaugsmo giją,
Nuplovus pėdas krištole rasos,
Klausaus nakties, į gluosnį atsišliejusi –
Radau save alsavime vilties.