Nereikia drobių.
Skudurėlio jau užteks,
Kad baigčiau piešinius savus.
Gilus, beribis virš galvos dangus,
O va prie kojų – baigiasi kelionės.
Čia tylūs žodžiai be atodūsių suklupę,
Ne lyg ražienos nukirstų rugių –
Esu tik vienas iš daugybės milijonų
Ir vis dėlto – ESU...
Prisiliečiu prie žodžių iškalbėtų,
Prie atminty įstrigusių vaizdų ---
Maištauja posmuose poetai
Nuo begalybės ligi kūrinio,
Kurį ant drobės lopinėlyje piešiu.
Erdvės tiek daug,
Kad nežinau, kaip apkabinti ją –
Gal būt nupiešti dangų,
O jame – save?