Knyga ant tako
Ne lapas, o svoris gainiojamo ryto –
Pro trobą, pro langą galinį pavėsy –
Ir žodis, ir vaizdas su vyšniom prarytas,
Ir pienu užgertas į judančią šviesą.
Maži akmenėliai į žvyrą pavirtę
Per kojas į kraują, į judantį nervą,
Už kelio nubėga linguojančios stirtos,
Kur atole bruzda gyliuojanti karvė.
Tik akys prie lapo raidelių prilipę,
Prie tako, prie debesio balto ir juodo,
Prie vyturio vėjy linguojamo klipo,
Prie spengiančio saulėj vos žydinčio sodo.
Jos rankos, ir veidas vėl slenka, vėl juokias
Pro lapo paveikslą išsklidusį tyliai.
Suskyla pasaulis, kaip cemento blokas
Ir jausmo šaltinis į širdį vėl pilas.
Mintis kaip klajūnė žuvėdra išnyksta
Mėlynės paklodėj, bangoj pasislėpus,
O knygos margumas prie sulenkto nykščio,
Kaip kiemo krašte nepražydusi liepa.