Nesijaudink, tai ne Tu. Tikrai.

Kasdien sutinkam naujų, keistų, įdomių, piktų ar švelnių iki saldumo žmonių. Nekeldami sau klausimo, ar norėjome juos sutikti, ar iš jų galime ko nors pasimokyti (nors pasąmonė šiuos klausimus tikrai užduoda ir be mūsų žinios). Bet atsiranda vienas žmogus gyvenime (tikiuosi ir linkiu, kad ne daugiau), kurio sutikt nebūtumėt norėję, jei būtumėt galėję rinktis. Žmogus, kurio nenorite prisiminti, iš kurio nieko nepasimokėt, o tik tuščiai iššvaistėt laiką. Gaila, jeigu daugiau, nei valandą. O ką kalbėti apie pusmetį! Bet tai ne toks žmogus, kuris Jus įžeidė, sumušė, sutrypė ar suerzino. Tai kitas tipažas. Nenupasakojamas ir nenupiešiamas, nes tokios spalvos, kaip BESPALVĖ SPALVA nėra.

Ir štai mano numylėtinei Jai „pasisekė“ tokį žmogų sutikti. Dabar, kai jau praėjo pusė metų po jų paskutinio susitikimo, Ji atrodo aprimusi ir nebe tokia žiežirba, kaip tada, kai buvo ką tik grįžusi. Sakau, Ji apie tą žmogų ramiai kalbėti negali. Gerai, kad įrašinėjau į diktofoną, nes nebūčiau spėjusi fiksuoti visų niuansų ir padrikų replikų: „Iš vis, tikiuosi nebesusitikti“, „kaip mane „užknisdavo“ tas ar anas“, „kas per žmogus“ ir t. t. Sakau, „Drauge, objektyvumo pas Tave tiek, kiek pas amebą jausmų. “ Na, bet išklausyti pasiryžau, juo labiau, kad smalsumas jau veržėsi per kraštus kaip užsikimšusio unitazo turinys.

„-Kur su ja susipažinai? “. Pasirodo, mokymo įstaigoj. „-O kaip suėjot draugėn? “ Pasirodo, Likimas suvedė. Pusė metų vienam kambary! Už ką? Bet neteiskime iš anksto, o pamąstykime, ko gali pasimokyti iš neigiamo pavyzdžio. Ogi labai daug. Štai, pavyzdžiui, jei ne žmonės, kurie manęs nepalaikė, kurie smerkė ir trukdė, tai nebūtų nė „Laiško JAI“, nė dalyvavimo Nacionaliniam diktante, nei ambicijų apskritai. Taigi, neigiamas pavyzdys mums duoda daug. „-Bet ar būtinai tai tverti taaaip ilgai? “ Na, pakentėjai, dabar žinai, ką reiškia gyvent kartu su Marilyn Monroe parodija, t. y. Marilyn atvaizdu kreivų veidrodžių karalystėje. Ir dabar žinai, ką reiškia kasdien girdėti svaičiojimus apie naujus „papus“, naują šinjoną, naujus gelinius nagus ar naują partnerį skubriam pasi_ _ _ _ _ nimui. Kartą Ji net matė jos „atrinktojo“ (ne „išrinktojo“, nes pastarasis ramiai sėdėjo namie pas mamą, kai toji davėsi su „atrinktaisiais“) išdavikiškai prasegtus džinsus po kelionės neva į liaudies meno muziejų. Ech, ir negalėjai atitraukt akių nuo vėpsančio užtrauktuko, ar ne? Ar tikrai ne? Juk ir pačiai probėkšmomis tokių minčių ateidavo. Ar ne? Neee, Tu dorybinga ir pasišventusi vienam, žinau. Bet kad tas „vienas“ tai nelabai vertina? „-Na, jis savaip į tai žiūri, kada kažką turi, įvertini tik praradęs. “ Tuoj taip ir bus. Bet grįžkim prie atsegtų džinsų ir dar toliau.

Ji atsibusdavo rytą tiesiogine to žodžio prasme negyva. Negyva nuo ūžimo koridoriuje. Nuo vinimis pakaltų batų kaukšėjimo. Ir apsnūdusi mėgindavo suvokt, kas dedasi, juk 6 valandos ryto! O ten, koridoriuje, pasirodo vyksta svarbiausias dienos procesas – šinjono plovimas-džiovinimas-segimas, vakarinio makiažo darymas (dienai) ir rengimasis „seksovais“ rūbais. Ginkdie ne tamsių spalvų. O kada Tu atsikėlusi bandai užsiimti sveika veikla, pasitept veidelį natūraliu kremu, kad nuo užsienietiško oro nepradėtų luptis oda, Tave nustumia nuo veidrodžio įkyriai pikti, šalti, arogantiški griaučiai. Tavo dailus kūnelis, toks mylimas ir prižiūrėtas, ilgainiui ima nykti. Negi nesupratai, kad gyvenai su energetiniu vampyru? Ne, turbūt nesupratai, nes manei: „-Ji tobula“. „Eik-tu-sau! ” Tavo teta, kuri vienintelė Tave suprato ir tuo metu buvo vienintelis Tikras ramstis (kuriai, beje, dar tinkamai neatsidėkojai), seniai Tau pasakė: „-Gyveni su kobra, kuri laikui bėgant Tave išsiurbs“.

Ir toks pilkumas užlieja sielą, prisimenant tuos mėnesius, savaites, dienas, net valandas, praleistas kartu. Iš viso – 2664 valandos. Mama, gimdyk mane atgal! Gal dėl to dabar Tu keliesi 6 valandą ryto, dirbi penkis darbus, padedi, rašai, myli, veiki, nes nori kompensuoti tą prarastą laiką? Užspalvinti tą bespalvį intarpą savo gyvenime.

O taip, bandyk bandyk! Jau beveik pavyko.