Į nugarą man triskart beldė rašiklio galiukas. Tarytum į duris, kurias pats tingi atidaryti ir lauki, kol kažkas jas atvers. Rašiau toliau perdaug nekreipdama dėmesio. Nyčės konceptualumas šiandien man buvo gyvas pavyzdys to, kas dabar vyko už mano nugaros. Beldimas vėl pasikartojo. Ramūnas. Jis vienintelis sėdėdamas man užnugary sugebėdavo atlikti du darbus (o gal netgi ir tris!) vienu metu. Kiti to nesugebėdavo. Tik žiūrėdavo iškišę liežuvius į mano mandalas ir dar vadindavo keistuole. Cha. O kad jiems pastarosios buvo įdomesnės nei Nyčės akibrokštai jų tuščiuose lapuose, jie nesakė. Slėpdavo, manydami, jog pasirinko teisingą kelią.
   Kai beldimas į mano vartus pasidarė jau nebe maloniai dirginantis, o kone skausmingas, atsisukau ir nepažvelgusi į svečio, norėjusiojo patekti į mano tvirtovę, lapą užrašiau smulkiu raštu frazę, kuri visą dieną – kad ir ką bedariau – knebinėjosi po mano galvą nerasdama išėjimo. „Paradise not yet lost“. Kažin kurio būsimojo filosofo buvo šie žodžiai? Pabraukti tesuspėjau vos vieną kartą, kai išgirdau krenkštelėjimą. Tokį duslų, kuris galėjo būti skirtas tik man ir Ramūnui. Nelaukdama, kas bus, pakilau iš savo vietos, permečiau per petį sunkenybių prikrautą rytietišką krepšį ir pasukau durų link. Tik jau prisiartinusi prie studentų prakaito prisisunkusios rankenos persigalvojau ir grįžau atgal prie dėstytojo stalo. Padėjau rašomąjį lapą ir pasižiūrėjau jam į akis. Mintyse pakartojau: „Paradise not yet lost; paradise not yet lost...“. Manyčiau, jog jis ją išgirdo. Nors visai nesistengiau to padaryti. Nusišypsojau primerkusi savo akvarele dažytas akis ir šįkart jau palikau auditoriją.
   Ramūnas rado mane besėdinčią ant laiptų. Rūkiau tabaką ir nė nemaniau atsakyti į klausimą, kuris veržte veržėsi iš jo aliejumi aptaškytų batų. Tapyba. Jis prisėdo šalia manęs ir visus knygos puslapius nudažė kavos kvapu. Skaičiau toliau ir laukiau klausimo. Verčiau jau trečiąjį Jungo psichoanalizės skyrių, kai jis pasilenkė ir per mano plaukus įsmeigęs akis į mane – taip į mane – vieną po kito žėrė žodžius. Numečiau nuorūką ir pakėlusi galvą paprašiau pakartoti tai, ką jis sakė. Ramūnas susinervino, nors puikiausiai žinojo, kokiais būdais aš tyčia erzinu žmones.
- Na ir koks rojus man būtų padėjęs atsiskaityti šias temas, kurių paskaitas net ir užmiršęs buvau egzistuojant?
   Nusijuokiau ir padėjau galvą ant kelių. Bet juokas mane taip stipriai kuteno, jog taip išsėdėti nebepajėgiau. Atsitiesiau ir pažvelgiau Ramūnui tiesiai į akis.
- Ar papozuotum man nuogas ?
   Jo akys buvo įsmigusios manin. Jis žiūrėjo tiesiai man į akis. Dviprasmiškų užuominų jam nuolat tekdavo sulaukti, bet kažin kokių priežasčių genamas jis jomis nesinaudodavo. Nugėrė gurkšnį kavos ir atkišo man. Apglėbiau pirštais tą antrakursės, berods Juozelės, tos dailios mergaitės keramikės, kuri buvo įsižiūrėjusi Ramūną, pačios padirbtą puodelį. Net nemaniau gerti. Viskas, kas maloniai šildo tik iš išorės, viduje ima degti. Tą žinojau nuo pat pirmųjų dienų. O Ramūnas vis mąstė ir mąstė. Kai buvau benurijanti pirmąjį gurkšnį, išgirdau:
- Kada?
   Nusipurčiau nuo pečių skarą. Šiam klausimui atsakyti turėjau tris dienas. Tiek duosiu ir jam. Tris dienas.
- Po trijų dienų.
- Taip greit?
- Po trijų dienų aš Tau pasakysiu.
   Jau leidausi Tilto gatve į stotelę, kai išgirdau artėjantį už savęs kvėpavimą. Jis mane pralenkė. ir atsisukęs sustabdė dviem savo juodu paltu apvilktom rankom. Pasižiūrėjo į mano besileidžiančio dangaus akis ir apkabino. Tai, ką pajaučiau nebuvo praeitis, nebuvo ir ateitis, tai buvo dabartis, kurioje gyveno tai, ko visad tas berniukas, seniai užaugęs vyras, norėjo. Mano kūno.