Trys tiesos atskleistos jau Tau,
Gali kaip daugelis manyt nuėjęs puse kelio.
Linkiu išties, kad visad liktų jo dar pusę,
Kiek benueitumet, netgi jei į pražūtį...

Jei eitumei visais, net keturiais keliais,
Į visas keturias puses, mes susitiksime
Ne danguje –
            nes mano kelias ten tikrai neves,
Ne pragare –
            nes šito juk Tau nelinki niekas...

Mes susitiksime tikrai ATMINTYJE,
Tiktai tenai, jei sugebėsim įsiminti,
Tiktai tokie, kokius mus prisimins,
Net jei pavirsim žemės dulkėm ar druska...

Jei Tu manai, kad kelias šis – ne Tau,
Tai padaryk, kad jie visi atvestų į tave,
Kurie ateis – ilgai dar prisimins atmintyje,
Ilgiau nei jie gyvens ir jų vaikai – Tave girdėję...

Ilgiai atmintis išlieka popieriaus lape,
Ilgiausiai pergamente, nei šiam – baltam,
Ir daug ilgiau, nei marmure ar granite,
Ant kapo to, kuris gyveno dėl savęs...

Tikiu, kad atmintis per amžius amžina,
Jinai tikrai ilgiau išliks negu materija...
Todėl daryti, kad Tave ilgai dar prisimintų, verta
Gal būt net ne taip svarbu „ką“...
Svarbiau „dėl ko“, „su kuo“
Ir „kam“ ir, žinoma „už ką“...