Vakaro vėsa gaivina mano prarastą sielą.
Vėjo kutenami medžio lapai juokiasi iš manęs...
O aš šypsausi.
Raudonai tolyje rėkiantis horizontas merkia man akį.
Susipynę jausmai slegia mintis, bet ne dabar.
Tirštas rūkas palengva apkloja sušalusią pievą nakčiai...
Apkamšo ir švelniai akimis pabučiuoja nuraudusias gėles.
Akimirkoje užsimiršęs laikas grožisi nepaprastumu.
Sklandanti ore ramybė plazdena savo baltų pūkų sparnais...
Paliečia kiekvieną.
Išblankęs liūdesys pravirko ir iškeliavo į vakar.
Šiandien nebegrįš...