Ne peteliškių,
              šviesų snaigių šokį
Pro lango stiklą
              su šypsniu stebiu.
Sūpuoki, vėjau,
               švelniai jas sūpuoki,
Te aukštą pusnį
               kloja lankeliu!
Dangus ir žemė,
               bendrą kalbą radę,
Ne lūpom kalbasi,
               žvilgsniu tyliu.
Į purią pusnį
               įkritau be žado,
Iš jos išbrist
               mintim net
                             negaliu...