Neverksiu ant tavo peties niekada jau,
Nors niekad ir neverkiau, argi ne taip?
Tas noras priglust, atsiremt dvelksmu pralėkė
Pro sieną širdy pastatytą kitaip.

Kur skersvėjai gainiojo židinio dūmus,
Kur stingdavo oras vėlais vakarais.
O galu gerklės įsigėręs kartumas
Neleido tikėti tuščiais pažadais.

O jie buvo skupūs kaip ubago sauja,
Vienur kruopele nuriedėję  stalu,
Kitądien viltim įsigėrę į kraują
Svetimkūniu rėždavo tarsi stiklu.

Nešeisi lyg vėliavą savąją tiesą
Saldžios melagystės apraizgęs tinklais,
Kuri ir atrodė prieš veidrodį kreivą
Graži lyg princesė po Tavo sparnais.

Tik veidrodžiai dieną  pavertę į naktį
Supainiojo Tavo ir mano metus
Atėjom išeiti, išėjom - netekti
Pametę širdies raktelius auksinius.

Neverksiu ant Tavo peties...