Diena buvo bjauri, bet ko aš vis apie tą dieną. Naktis buvo nuostabi, švietė žvaigždės, miegojo paukšteliai, žodžiu, buvo tylu. Ir gerai. Aš ėjau girtas, apgirtęs, todėl šiek tiek, ne per daugiausiai, padorumo rėmuose, svirduliavau, bet niekas to, deja, nematė. Na, ir trauk juos velniai. Kadangi buvo tylu (paukšteliai miegojo), tai užtraukiau dainą. Dainavau Tarybų Sąjungos himną originalo kalba.
Daina, himnu susidomėjo mėnuo, išlindęs iš už debesies, už kurio, matyt, slėpėsi vengdamas naktinio budėjimo. Aš užplėšiau dar garsiau, užvertęs galvą ir žiūrėdamas tiesiai į apskritą blyną.

Tik staiga ant blyno lyg ir įžiūrėjau kažką, kažkokį juodą taškelį, tas taškelis tartum kažko neramiai muistėsi. Įsižiūrėjau geriau ir pamačiau, kad jis man moja, taškelis moja, abiem rankom. Taškelis su rankom. Dar labiau įtempiau veizolus - ogi tai mano miręs bičiulis ant blyno kojas nukoręs supa ir, matyt, pažinęs mano balsą pakirdo iš amžinojo poilsio ir nutarė pasilabinti.

Kažką sakė man, bet nesupratau ką, tai nusprendžiau jam kitą dainą sudainuot, tik kokią, negalėjau apsispręst, todėl sušukau: ką dar tau padainuot?
Kažkas atsakė, bet ne iš mėnulio: užsičiaupk.
Aš nekreipiau į tai dėmesio ir užgiedojau Tautinę giesmę. Tada ant blyno atsirado daugiau taškelių, viename jų pažinau dar gyvą savo draugą, tik prieš dieną kalbėjomės: ei, kaip tu ten patekai?
Ko rėkauji? išgirdau čia ant žemės, visai šalia, tada supratau, kad jie kažkokiu būdu retransliuoja garsą į žemę.
Sakau, kaip ten nusiboginai? su amerikiečiais? jie vėl skraido?
Kažkokios jėgos pakirstas nukritau ant žemės, taifūnas ne mažiau, bet dainuot vistiek galėjau. Mano draugai - ir miręs, ir gyvas - mojo man ant blyno.
Netikėtai blynas ir visi ant jo buvę taškeliai paraudo, pamaniau, gal mano bičiuliai susigėdo, kad nemoka  Tautinės giesmės, jie tokie greiti paraudonuoti, visai kaip aš, tik dėl kitų priežasčių. Net apsiašarojau iš džiaugsmo.

Tada vėl visi atgavo baltą spalvą. Dabar jau mačiau juos iš arti, aš irgi sėdėjau kartu su jais ant to blyno (nežinau, kaip ten atsidūriau – su amerikiečiais? jie vėl skraido?), ant paties krašto, kojas nukoręs į žemę, jos tokios lengvos, ypač viena, net nejaučiu, bet irgi stengiuosi jas supti su visais.
O visi – tai visa klasė, ir kiemas irgi visas, ir institutas, oho, kiek čia mūsų daug, visi – gyvi ir mirę, ir šeima... kaip gera, sakau.
Tuoj nieko nejausi, atsako man Birka, jis mūsų klasės pirmūnas.
Birka, tu tapai chirurgu? Aš taip tavim tikėjau, visada sakiau, iš tavęs išeis kažkas gero, Birka.

Po to aš nukritau nuo mėnulio. Kai atsibudau, vėl pamačiau baltas mėnulio sienas ir priešais savo  koją, pakabintą ant metalinio troso. Ir pamačiau įeinantį Birką su kažkokiu instrumentu rankose.
Labas, Birka, pasisveikinau.
Jis nieko neatsakęs įkišo laido galą į rozetę šalia mano galvos ir nuspaudė jungiklį. Aparatas ėmė burgzti. Tada Birka greitu judesiu nupjovė pakabintą mano koją ties keliu, ant troso liko kaboti pusė mano galūnės, ir pasakė išeidamas:
Tūkstantį kartų sakiau – MANĘS ŠITAIP NEVADINTI.