Saulėtą šaltą dieną
Uždariau namų duris.
Norėjau pajusti artėjančią žiemą...
Paskui tyliai sliūkino Mirtis...
Pažiūrėjau pro apšerkšnijusį langą,
Stikle šaltis piešė baltus žiedus,
Šaltam lange mačiau aš veidą –
Į mane jis buvo panašus...

Mačiau lange įsmeigtas žalias akis:
„Kas esi? Kodėl tu į mane taip panaši?“
„Esu gyvenimo, vaikystės atspindys.
Atminimas tavoj sušalusioj širdy...“
Gruodas surakino man rankas,
Šaltis skverbės į sielos gelmes...
Į mane žiūrėjo Angelas.
Atminimas vaikystės, praeities...

Raudona saulė leidos nebūtin,
Dangus temo, artėjo naktis,
Pražydo žvaigždės, degančios ugnim.
Geso širdy rusenanti viltis...
Krito žvaigždės ant žemės šaltos,
Klijavau dūžtančias mintis.
Žiūrėjau į krintančius žiedus,
„Išpildyk norą paskutinį" – verkė širdis...

Paskutinįkart pažvelgiau pro langą,
Ten mačiau vaikystės veidą.
„Įleisk, man šalta. Aš mirštu...“
„Nebijok. Mirsime kartu, nes aš – tai tu...“
Sušalo pirštai, apšerkšnijo plaukai,
Ledinėj krūtinėj alsavo širdis.
Sidabrinius plaukus glostė sparnai,
„Nebijok“ – apkabinusi tarė Mirtis...

Užgeso akys mergaitės lange
Nuo šalto sparnų prisilietimo.
Suklupęs Angelas žiūrėjo į ją,
Šaltos akys užgeso
Nakties tyloje...
Mirė vaikystė su žmogumi,
Apkabino juodu nakties sparnu...
Iškeliavo jie su Mirtimi,
Aukštai į dangų – pamatyt žvaigždžių...

--------------------------------------------------

Tai tėra mintys pasąmonės manos,
Tai matau kartais aš sapnuos,
Galvoju – tai tiesa ar melas?
Nubundu... Išaušo rytas naujas...