Mōna blezdingēlė
Siedo ont kiedālės vėins ė nusėmėnės.
Veiz i mōna longa pėlnėjuos švėisēlė.
Lend i krāmė myntis - niūrės ė ledėnės...
So kou daba mėigti, mōna blezdingēlė?
Kažkas šnėbžd i ausi: parptiuo šalėp tāvės
Pėlks ė baise bokštos žēmės vabalielis.
Vakarās parējės, batus nusiāvės,
Daile pakštelie i dēšėni žondieli.
Vo galbūt pri tāvės - kėrmėnyna blākė
Gėrts ė smėrdous tākša - nējod, nerokoujės?
Išein ryta mēta, žuodė nepasākės,
Po šiukšlyna knėsas, žiuovau ė roužoujės.
Gal puonālis kuoks pri šuona knark ė pirstiuo,
Po dėinuos nuvārgės ė lyg somėnkiejės?
Vo vedom abodom mūsa žvaigždie mirktiuo:
"Žaimuotėis so meilė jodom nereikiejė..."
Ar aš kalts, ka toukart, švėnta Juona nākti,
Tau sosieda žėrniūs kažkas nepatėka?
Ka bovau ožmėgės, somane prašāptė:
Moni palėkā tėn - nelaiminga, plėka!
Atskėra abōdo veizau i žvaigždēlė,
Katra bova mūsa, mūsa bus po mūsa.
Ana švėis kap švėitė, mōna blezdingēlė,
Nuors sosieda žėrniūs jau ne vēdo būsiav...