Pajūrio smėlis einant čežėjo. Ne, nečežėjo. Griežė.
It smuiko styga, braukiama medine stryko puse.
Smėliu griežė dvi poros basų kojų.
Tyčia.
Pėdomis braukė jo paviršiumi, kad čežėtų.
Lėtai. Po to greičiau. Sustodavo. Ir vėl. Bėgte.
Reikėjo matyti.
Tačiau niekas nematė.
Pajūrio draustinyje nebuvo nė gyvos dvasios.
Tik jiedu.
Jis ir Ji.

Vidudienio saulė, karštas smėlis ir abiejų artumas kaitino kūnus.
Norėjosi panirti į vandenį, atsivėsinti.
Nė vienas neturėjo maudymosi  aprangos.
Sutarė paėjėti į skirtingas puses ir išsimaudyti atskirai.

Krykštaudami nardė gaivioje jūroje, pliuškenosi.
Iš tolo mojavo vienas kitam.
Nė nepajuto, kaip atsidūrė šalia. Ranka pasiekti.
Nustebo. Nutilo. Surimtėjo.
Kalbėjo tik akys.

Vienas kito link nežengė nė per smiltelę.
Rodės, taip ir stovės  visą amžinybę. Lyg užburtos seklumos.
Tačiau...  kažkokia nematoma jėga... lėtai... lėtai...
Juos  suliejo.

Tai buvo nuostabiausia pasaulyje glamonė.
Flamingų šokis...