susiliejo vakariai garsai ir nuščiuvo įkaitę,
kai atsimerkė akį naktis ir pro langą įėjo.
nejučiom aš tave pamačiau – mažą upės mergaitę
gniaužei sienos rankas, iškalbingai tylėdama vėjui.

kambary suradau, kai liga baigė ilgą kadrilį
man kvepėjo laužai ir vaidenosi juodi kamienai,
iš miškų padegtų, prie bažnyčios stovėjo numirę.
ten tave atradau – pasislėpusią ankančioj venoj

vieną žodį, kurį sutaupiau ir po patalu glosčiau
šitą naktį iškelsiu ir tėkšiu bejėgiškais gestais,
nes jame yra riksmo ir nemigos skaudančių klosčių:
o tave apkabinsiu kaip amžino poilsio fiestą