Vaikai
„Sako, kad ir filosofai kaip ir vaikai turi vieną bendrą savybę. Galima sakyti, kad filosofas visą gyvenimą išlieka toks pat imlus kaip ir mažas vaikas.“
Kažkada visi buvome vaikai. O dabar užaugome? Paliksiu rožinį klaustuką.
Darželis – smagi vaikystės vieta, pasižyminti apgriuvusia tvora ir įvairių karstyklių mišiniu.
Jame slepiasi vaikai. Na, iš esmės nesislepia, bet mažai kas juos pastebi. Jų diena turi harmoniją ir periodišką įvykių seką. Dienotvarkė nustatyta specialiai surinktos komisijos, kuri mano tiksliai žinanti, ko ir kada jiems reikia. Kiekvieną rytą į vaikyste atsiduodančia zoną užplūsta Petriukai, Mariukai, Marytės ir kiti „-ukai“ bei „-ytės“. Vaikai vargiai prisimena vieni kitų vardus, bet jiems to nereikia. Jie – draugai. Pas juos nėra sąvokos pažįstami. Vaikai neturi laiko klasifikuoti žmonėms. Jie žvelgia tik į esmę, o pašalinius dalykus palieka butaforinei žaislų dėžutei. Jaunėliai žino viską, o jei ko nesupranta – tučtuojau puola išsiaiškinti. Jų psichologijoje nėra sąvokos tinginystė: Ką pradeda, dažniausiai užbaigia. Vaikų fantazija dažnai adekvati realybei. Jie turi svarbią ypatybę – moka jausti saiką. Vienintelė išimtis, mažamečiai nežino, kad užaugę jie vėl norės sugrįžti į tuos laikus, kada žinojo viską.
Pramogų metas. Berniukai ir mergaitės turi laisvą plotą – didingą darželio aikštelę. Mykolas su Taduku žaidžia slėpynių, o Birutė projektuoja nuosavą smėlio pilį. Kiti laksto basi ir džiaugiasi gaivia, dar neišgaravusia rasa. Džiaugsmas toks tikras, kad jokia kamera negali nufilmuoti jo išraiškos. Ji kažkur viduje, nepaliesta dirbtinumo ir technikos. Ech, kad aš taip mokėčiau. Deja, per vėlu. Kelnių su žydrais drambliukais nebėra išmandrėjusioje spintoje. Gaila.
Aikštelėje veiksmas tęsiasi. Siužetas netobulas, bet didaktinis. Mažesnieji pastebi kiekvieną smulkmeną. Kiekviena gėlė ar netgi žolė jiems atrodo graži, nes jie neieško joje komercinio efekto. Vaiko rankomis kieme nuskinta pienė yra daug didesnė dovana, nei tūkstantis rožių iš gėlių turgaus. Vien dėl to, kad ji nuskinta VAIKO rankomis. Ir jos skynimo procese nebuvo tikslo už tai atimti kitų uždirbtus pinigus. Jaunasis žmogutis tenorėjo ją padovanoti. Priimk dovaną, galbūt daugiau tokios nebus.
Startuoja antras veiksmas. Naujas veikėjas – eilinis praeivis. Diedas su cigarete. Būtu vyras, bet striukė užpernykštė, o nikotino dūmuose jaučiamas pigus meilužės kvepalų dvokas. Ne koks pavyzdys Jonukui, stebinčiam šią miniatiūrinę dramą. O Gretutė daugiau nebeskaitys rimtų pasakų atsisėdusi ant paprasto kelmo (suaugę stengiamės sėdėti ant minkštų fotelių), nes bijos dėdės su cigarete. „Saugokis piktų dėdžių“ – jai liepė mama. Jaunoji pasakų skaitytoja, neskaičiusi dešimt Dievo įsakymų, pati supranta, kad mamos klausyti reikia.
Tame pačiame darželio paveiksle, iš už medžio išnyra stukininkas. „Stuku, stuku“ – šaukia jis. Vaikai puikiai supranta, ką tai reiškia. Žaidimas baigtas. Auklėtoja pažiūri į kiniškais svarovskiais papuoštą laikrodį. Metas eiti pietų. Visi tokie pavargę, bet laimingi. Motiejus laimingesnis už draugus, jam, už gerą elgesį – dvi porcijos spanguolių kisieliaus. Gėrimo, kuris skystai tirštas. Chemikai nesupranta, o vaikai ištyrė. Išvada: skanu!
O štai ir desertas – saldus pietų miegas. Andriukas nemėgsta deserto. Tai suprasdamos, senos mašinėlės pasislepia antklodės garažuose. Draugai užmiega, o jis tampa kelininku, policininku ar net vokiečių Šumacheriu. Padangos svyla po tvarkingai išbalinta antklode. Tačiau neilgam. Svilėsius užuodžia vyriausias vadas zonoje – auklėtoja. Dar vienas žaidimas, baigtas. Dabar po antklodė tik „verksmas ir dantų griežimas“.
Kitas rytas. Geroji mama davė Juliukui du litus. O vaikas už porą litų gali nuveikti daug ką, netgi pavalgyti. Tuo tarpu suaugęs tik – nusipirkti alaus. Julius šiandien jaučiasi turtingas, pasigiria draugams, tačiau didelio pavydo nesulaukia – draugai mano, kad neverta naudoti laiko veltui. Taip pat mano ir Marijonas. Šiandien jis labai užsiėmęs. Turi kelias lentas ir trejetą vinių. Ruošiasi pasiskolinti plaktuką. Statys namą, kuriame norės gyventi. Jis nenutuokia, kad suaugę už šešių nulių sumas perka butus tam, kad turėtų kur ramiai numirti. Draugai nepadeda jam tik todėl, kad nenori trukdyti namo statybai. Savo gyvenimo namo.
- Petriuk, kodėl skriaudi Jolitą? – paklausia darželio vyriausioji.
- Man ji patinka – įveikia savo gėdą Petriukas.
Ir jis nemeluoja. Vaiko akys niekada nemeluoja. O suaugusio žvilgsnis nebežino, kas yra tiesa.
Petrelis mano, kad myli Jolitą. Tvirtai myli, be jokio fizinio potraukio. Vaikai neturi fizinio potraukio. Jiems užtenka žinoti istorijas apie gandrus ar kopūstus. Ir visi smalsumai tuo baigiasi. Ech, pirmoji meilė tokia juokinga ir kvaila. Bet daug vertingesnė už dešimtąją žmoną. Tad drąsiai mylėk, Petriuk!
Atslenka vakaras. Vaikai surenkami jų gimdytojų ir gabenami į namų valdas. Marijonas nenori namo, nes jis pasistatė naujo būsto pamatus. Bet mamai tai ne motais. Iš pykčio, močiutės mylimas Marijoniukas, taškosi baloje, nė kiek nebijodamas išsitepti. Mama atsitraukia. Ji jau per daug purvina, kad galėtų taškytis. Staiga į besitaškantį foną atrieda antakius suraukęs džipas, ir mama, apsaugodama sūnų, pastumia jį toliau nuo kelio. Gerai, kad vaikas yra saugomas tėvų ir Dievo. Gaila, užaugęs jis mėgsta atsisakyti šių apsaugos paslaugų.
Darželio paveikslas užsitapo ateitimi. Prasideda rimtieji mokslai. Pirmoji klasė, kupina iš senovės Romos atkeliavusių skaičių ir iš Lituanistikos kurso atklydusių fonemų. Vaikai mokomi taisyklingai kalbėti, kai tuo metu suaugę moko kalbėti kaip galima netaisyklingiau. Mažamečio žodis mama yra kur kas vertingesnis už bet kokį suaugusio žodį. Jis ištartas daugiau, nei nuoširdžiai.
Pirmokas moka skaičiuoti iki dešimt, nes iki tiek leidžia rankų pirštai. O jo tėvai nesuskaičiuoja nieko, be skaičiavimo mašinėles pagalbos, tad vaikas vis rodo jiems pirštais. Galbūt išmokys?
Ar kada nors mušei vaikus? Nedrįsk! Vaikas bijo diržo. O tu, suaugęs žmogau, privalai bijoti savęs. Ir nereikia pykti ant mokinuko, tavo nuomone termometrą palaikiusiu ant radiatoriaus. Nesuklysk: vaikai serga dėl to, kad pasveiktų. O suaugę – kad nenueitų į darbą.
Vaikai mėgsta sportuoti ir žaisti. Bet tai nėra blogai. Kai vaikas eina lenktynių, jo noras laimėti nepaiso nuovargio, rizikos bei peržengia visas galimybių ribas. Išmok norėti ir tu.
Nupirk vaikui paspirtuką. Nebijok. Jis vairuos be teisių, bet avarijos bus tik menkos. O jo tėvo vairuotojo pažymėjimas, kartu su pačiu tėvu, guli kažkur reanimacijoj.
Dar apie kaimynus. Atmink, kad vaikas sugeba persivalgyti kaimyno žuvimi, bet išlikti mandagus. O tu kartais padaugini kaimyno ūkiniam, ir gėdingai paršliauži namo.
Ir taip vaikystė prabėga. Girdėtos lopšinės po mažu virsta į Rytį ar Povilaitį, vėliau į Dangų ar Barą, galiausiai į psichiką žalojantį ritmą. O ar prisimeni: „A-a-a pupa, kas tą pupą supa.“ Pirmasis tavo retorinis klausimas. Galbūt dabar jau gali atsakyti? Vargu. Į klausimus bandė atsakyti Platonas, Sokratas, Seneka ... – visi jie stengėsi būti vaikais. O vaikams nereikia stengtis. Jaunieji filosofai žino viską. Tik mes negalime iš jų nieko sužinoti, nes klausimus formuluojame per daug kvailai. Išvadai: Jeigu kada sugalvosi tapti vaiku – pradėk daryti tai, ką tik svajojai. Vienas mažylis svajojo tapti kareiviu ir tvirtai tuo tikėjo. Jis netgi įrengė karo būstinę su daugybe plastmasinių kareivių. Nesvarbu, kad kareiviai buvo netikri, svajonė buvo pati tikriausia, ir jis stengėsi dėl jos. O tu turi daug svajonių, dėl kurių bijai net atsimerkti. Nebūk mažvaikis, būk vaikas! Nieko nedaryk veltui, pažink viską vėl ir vėl. Tuomet tau nereiks pirkti buto, kuriame galėsi mirti. Tu pasistatysi individualų namą, kurio nenugriaus netgi mirtis. Jis visada stovės istorijoje, praeityje ir netgi jūros šniokštime. Visur, kur dėjai lentas.
Kada nors, kai būsiu vaikas...
Manęs nebus.