Kai po pilkų dienų nušluos šviesos galybė dangų
Ir tu kaip augalas nukreipsi jon akis,
Tu atlaposi širdį it pirkelės langą,
Nes užgiedos pirmasis vieversys.
Iš po ledų atgijęs žemės kraujas
Vėl subujos daigais ir pumpurais.
Nejau tik medis turi rievę naują?
Ženklų pavasario ir tu savy dairais...
Ir kraujo judesį net užkalkėję gyslos
Tarp kūno raukšlių vėl paslėpt neduos.
Sulaukt pavasario – visų karšinčių tikslas,
Nes jis gyvybės giesmę pakartos...
JI – nuostabi, jos laukti buvo verta,
Juodų naktų ilgoj šaltoj tyloj,
Dabar visiems dangus plačiai pravertas –
Neliko „vakar“, liko tik „rytoj“...