Miegu.

Atsibundu kažkur rašytojų sąjungos salėje. Apsigraibau rankas ir padrikas mintis, surimtėju, užsiauginu barzdą, išvystau protingesnes smegenis ir džiaugiuosi, kad greitai moku susiorientuoti situacijoje.

Iš džiaugsmo dar kartą apžiūriu rytinius horizontus. Į akis, iš pradžių, įkrenta siena – jos senas, suskilinėjęs dažų lukštas. Nekrentančioje jos dalyje nerimastingai strykčioja paroda. Aš jai nelygis, ji man nelygis, tad abu pakeliame galvas aukštyn, kur slepiasi lubos. Su šalia sėdinčiu, apšepusiu, nustebusiu, matosi taip pat neseniai pabudusiu, kolega aptariame lubų stilių. Abiems rodos – barokas. Tie apvalumai gali ir apgauti, tačiau mums jie patinka.

Ak, smagios mintys sprogsta, užgroja kanklės, atidunda Vilniaus mokytojų namų ansamblėlis ir padainuoja kaip gera ir gražu, dū dū dū. Po šilto įžanginio grožio, tokiems atsibudusiems kaip mes, paaiškinama, kad čia ne joks muziejus ir net valgyt neduos – čia knygos pristatymas. Hm, įdomu, pagalvojam, ir klausom toliau. Vedėjas pristato knygą, kurios puikus pavadinimas „Nematomas“. Jos autorius Buitkus, kurio salėje taip pat nesimato, turbūt sutapimas, tačiau. Klausos padargų pagalba suprantame, kad knyga išleista iš ,amžinatilsy, autoriaus darbų. Tai, taipogi, supranta ir į pristatymą atsibunda operatorius, norėdamas įamžinti žmones vienetų ir nulių sistemoje. Savaime aišku, jog istorijos įrašynėtojas nejaunas, filmuoja „slow-motion“ funkcija, tad mano kolegos veide kyla kandus noras filmuoti ir jį. Bet aš nutraukiu jo protingą idėją, argumentuodamas kad salėje sėdi Aputis. Taip, Juozas. Tas, kur pastatė rimtą skruzdėlyną Prūsijoj ir davė statybos planą peržvelgti mums visiems. Nesu architektas, bet man patiko. O tau, kolega? (tyla).

Taip, tai Olekas. Seimo nariai nenori, kad kolegos kalbėtų. Jų kalba verčia daug ginčytis, o tai jau fizinis darbas, ne tik hobis. Pomėgius turime visi, net ir ką tik prie mikrofono atsibudusi Renata Šerelytė. Ji gera aktorė, tad improvizuoti jai ne kliūtis, viskas puiku. Po jos, savo naujos knygelės eiliukus paskaito „nematomojo“ žmona ir salė toliau skęsta pagarbos vertuose plojimuose. Lemiamu momentu, vedėjas, šventai švepluojančia pavarde Sventickas, primena išjungti mobiliąsias plokšteles, nes kalbės jis. Po jo nemobilios kalbos, „dū dū dū“ ansamblėlis vėl primena primityvią estetiką. Nors smuiko cypimas visai erotiškas, netgi patinka pirmiesiems iš pirmųjų suolų. Cyyy...

Prie garso aparato atsistoja moteris, turintį kažkuo įtartiną vardą – Tatjana. Jos vardas lūpomis kalba apie ego ir gulėjimą lovoje su savimi. Dar, žiūrovų fantazijai praplėsti, Tatjana priduria, kaip mėgsta gražiai rengtis, bet mes su kolega nesugebame įžvelgti jos pasakiško grožio. Tai padaryti ypač sunku, kai lietuvių kalba keičiama į baltarusių, primindama tai, jog mūsų šalyje, kaip ir šioje salėje, savos kalbos rasės mažai. Na, būsiu švelnesnis – ne per daugiausia.

Pabandyti ištarti žodį, nelyginant pirmoje klasėje, pakviečiamas ir Juozukas. Pakvietusiam jis meiliažodžiauja, tardamas: „pasiutai?“. Ir pats, pasiutęs, pradeda deklamuot bajerius apie naminę. Teisinasi, kad vienam baliui išgėrė tik po lašelį, bet mokykloje, paskui, išdykavo. Sventickas ne toks išdykęs, tad, kaip koks Marijus Žiedas iš „teleloto“, primena, kad mums metas eiti į pabaigą. „Niekur aš neisiu“ – nusprendžiu tvirtai.

Knygų pristatymai baigiami įvairiai – dažniausiai prie neoficialios dalies su burbuliukais. O oficiali dalis man, netyčia joje atsibudusiam, daug svarbesnė. Tad laukiu pabaigos. Joje nuskamba auksinė vedėjo mintis: „Šiandien buvo pasakyta tikrų dalykų“. Na tikrai, net nesusimąsčiau, t.i.k.r.a.i ! O tikrumas baigiasi kvietimu į kitus susitikimus, pristatymus, koncertus ir, žinoma, balius. Aš tai neisiu į juos, nes man dienos miegas svarbus. Niekas nežino kur atsibusiu kitoje esė. Net Dievas.

Oi, palaukit, kur dienos pietūs? Prie gero miego reikia ir gerai prisikimšti, pvz.: dievų maisto. Tad kartu su jau linksmesniu kolega pajudame į makdonaldo karalystę. Šiandien ant jos sienos pastebime du anekdotus: pirmas – 100% jautiena; antras – mėnesio darbuotojo portretas, pakabintas ant atlėpusio čiabuvio ausų... Anekdotais ir užkąskite, skaitytojai. O mes dar paskanausime kokių nors skrandžio ertmę didinančių gėrybių ir eisime miegoti.

Saldus dienos miegas ir nesveikai skanūs dienos pietūs.