Praregėjimas

Mėnulio nuolaužą nuo ąžuolo nukėlus,
Įpynus rožę į pušų vainiką
Kai dieną nelabųjų skaudžiai gėlus
Raudonis saulės į bedugnę krito.

Ir pyko jūra.Gintarų šventykloj
Gyvybės pradžią, dar nesusapnuotą,
Undinės kūrė. Pro žiūrono stiklą
Į tolį žvelgė vienišas beprotis.

Sparnuotą skrydį jam į dangų pažadėtą
Kalbėjo pranašas. Už sielą kūno siūlė
Kaprizą dažną per vilionių lietų,
Kai paukštis iš viršaus paikai nužiūri.

Nuskilęs mėnuo krentant sužibėjo,
O rožė vainike šventam nuvyto.
Beprotis gedulą užgrojus praregėjo,
Išverkęs pradą - iškankintą nuogą rytą.
obelaitė