Nudilgino man lūpas pirmas gruodas,
Atlėkus vėtra – sužeidė rankas.
Baltų snieguolių pilnas sausio sodas. –
Jom speigas kaišo obelų šakas.

Diena trumputė, tarsi vienas žingsnis.
Naktis – žvaigždėta, sako žmonės, – šals.
Prieš mėnesio akis sidabro žvilgis.
Jis mano širdį tarsi bitė gels.

O tu sakai: - Visai, visai nešalta,
Kai šildo lūpos lūpas ir rankas!
Nerūpestingai užsegioji paltą
Ir skrendame su snaigėm į Dausas.

Lyg paukščiai mes sugrįžti vėl ketinam.
Pūga viliokė – uždengia akis,
Į sūkurį įsukus, pašokdina
Ir vėl į purią pusnį liepia krist.