Galiu padėt ant Tavo delno knygą,
kurios skaitydama jau nesuprantu.
Atverski lapą mano margo rašto,
Gal tu suprasi, kaip Tave myliu?

Galiu pakelt akis į begalybės jūrą,
įsėst į laivą supamą minčių, klausytis,
ką Ventos bangelės mėnesienoj kužda,
keliaudama vingiuotų pievų takeliu.

Tik kaip įdėt į Tavo delną savo ranką?
Suspausti pirštais ir ištart...Myliu...
Gal bėgt per parką, kur tik medžiai šlama
pasaką be galo ir pradžios kartu?..

Sustot prie tako,  kur baltaskarės vyšnios
ir supas ajeruos paskendusi Venta.
Kai bėga, lekia laikas šuoliais
čia apie ilgesį šlamės tik žilstanti  Venta.

Ne...Noriu likti delne Tavam,
kaip žiedas numestas ant tako,
kaip rytmečio rasos lašelis šaltas
ant Tavo žeme, veido balto.