Išties...
Išties.
Gali juk nieko nedaryti
Ir nedarai, jei nieko negali...
Kai vakarais įsibėgėja lyti,
Pagirdai savo skausmą ir brendi
Į nežinią - ten kur turėtų sektis,
Į karalystę su gražiais sapnais
Užgesini visas likimo dagtis
Pridengdama sugrubusiais delnais.
Nors supranti, kad atsimerkus rytui
Tvarsčius vėl imsi plėšyt nuo žaizdų,
Kurių taip nenorėtumei matyti,
Bet jos – tai tavo skausmas be namų.