Aš – ta maža mergaitė

Iš tavo sapno,

Už rankų išsivedus piktą slibiną

Per baisią pūgą

Ir per mišką tankų,

Per aukštus kalnus

Ir vėjuotą dykumą...

Aš – ta našlaitė,

Ta žavi princesė,

Ta ragana

Ir tavo sapno laumė,

Demetra, Persefonė

Ar Izidė...

Pasaulis

Sapno tankio

Susilydė...

Viskuo buvau,

Nes negaliu nebūti,

Nors kartais griaunu,

Ir pasaulis byra

Tarsi grūdai

Iš sėjančiojo rankų,

Bet tarsi smėlis

Šukėmis suyra...

Ir viskas miršta.

Vėl kuriu iš naujo –

Beprotiškai, aistringai

Ir su meile

Tą žemę, kad galėčiau atsistoti,

Iš vandenų gelmių ištraukia

Velnias...


Kuriu ir griaunu.

Lego kaladėlės.

Ardau, kad vėl iš naujo pastatyčiau

Savo svajonę, savo blogį, savo gėrį

Ir sodą virš krikštasuolės

Seklyčioj...

Aš per žiaurus tau – sugalvojai velnią?

Esu kas Aš Esu,

O tai – tik formos,

Kuriom bandai paišyti mano veidą.

Kuri mane savo dulkėtom rankom,


Ir žaidžiame abi gyvenimų žaidimą.

Ar tau nelinksma? Nori pailsėti?

Pažvelki vandeny į tos mergaitės veidą,

Nusiramink – nėra tau kur suspėti.

2005 12 30