aš būsiu pienės pūkas tavo saujoj,
kai cukruj degins naktį mėnesiena
banguojant žemei žiedlapiai ugnies byrės
sapnus dalinsimės žvaigždėms danguj užmiegant

mes šoksime basi - po pėdom tik paklodės smėlio
ir laužo dūmai liks mano plaukuos iki aušros
o akyse ugnis žėrės bedugnėm ir saulėlydžiais
ir sugrąžins gyvent kasnakt į tavo glėbį

jei ką pamiršom - prisimint karšti delnai nakties padės
ir nenutils audros garsai krūtinėje sūraus pakrantės vėjo
kol puošis gundanti tyla iš lėto vakaro šešėliais
ir ant medum užlietų lūpų ilgesys ilsėsis

aš tavo būsiu tiktai kai tamsa priglaus
ir kibirkštys spragsės ant kranto jūros kol šalia sėdėsim
ir žodžio prieglobsty laužų nei vieno nereikės
atsigrožėti dangumi arti tavęs iki aušros - nespėsiu