***
           Paglostęs jam nugarą tyliai,-
           Pasėdėk, šeimininkas pasakė.
           Ir atsegęs jo antkaklį skurdų,
           Paliko žolėj,- nieks nematė.

           Šunelis net ir nesulojo,
           Tik jo rudos akelės stebėjo
           Nesigręždamas, kaip paskubom
           Šeimininkas minion įsiliejo.

           Šalimais kažkas sumurmėjo,
           Čia kiemsargis paliktas, ką gi.
           Jei veislinis būtų,- reikėjo.
           Dink iš čia, valkata,- nagi..

           Šuns nuojauta visgi apvylė,
           Per vėlai jis, bet pastebėjo.
           Kaip taksi užsidarė durelės
           Ir kaip staigiai jisai pajudėjo.

           Šeimininkas tamsoj tik nematė,
           Kad jėgas paskutines sukaupęs,
           Rudaplaukis gyvenimo draugas
           Šoko vytis daugiau nebelaukęs.

           Jis skubėjo, jis manė pavys,
           Letenėlės net kruvinos liko..
           Iš nasrų, ne liežuvis, širdis,
           Neatgaunant jam oro, gal krito.

           O čia sankryža, mašinos, ratai,
           Netikėtai taip viskas įvyko..
           O paskui jį į griovį nuspyrė,
           Ant asfalto tik kraujo teliko.

           Žmogau, tu galėjai žinoti,-
           Nesuprantama,- kartais, dėsninga,
           Kad net kiemsargio mažo širdelė
           Kaip to veislinio, būna kilminga!

            ***