Išgerki už mane šį liūdną vakarą.
Už pergales ir tai, kas nesvarbu,
Ir už japonišką vyšnaitę sakurą,
Pražydusią tarp svetimų.
Už smarkų lietų, merkiantį praeivį,
Už ašarą, nubėgančią stiklu,
Už mūsų vaizdą veidrodyje kreivą,
Už tai, kad vis dar esame kartu.
Už tą vidinę netvarką ir maištą
Kasdienėje būty lyg pragare,
Kai kiekviena minutė tyliai gaišta
Iš mūšio lauko pasitraukdama.
Toj spengiančioj tyloj mintis be ryšio
Nuvyk šalin ir jų prasmės nesverk,
Išgerki už mane šį liūdną vakarą,
Už sielą pasiklydusią išgerk.