Atsiremiu į Jot Vė Gėtę -
Poete, būk!
Dar man skanu iš frazių gerti.
Bet nerimas staiga
It blyksnis iš akių
Ir akys – gęsta...

Sakai, nevertas,
Kad išgirsčiau, jog esu,
Kad šauktų kas vardu mane.
Sakai, pasaulis toks platus -
Kaip atsitiko,
Kad draugų nėra?

O Jot Vė Gėte,
Man, deja, kitaip nebūti -
Mažytis toks,
Palinkęs,
Išbučiuoju lūpom žemę,
Per ją - pasaulį ir draugus.
O tu, poete,  būk! -
Į atmintį
Lengviau įeiti bus,
Juk ne kitur, o čia
Prasideda  dangus,
Draugai ateina, šypsosi ir moko
Išgirsti kaip žvaigždynai teka PRO mane,
Erdve pasklidusį po BŪTĮ.