Aš piešdavau Tave jaunystėje
Ant balto sąsiuvinio lapo
Ir taip norėjau, kad užklystum
Į mano pasaulėlį trapų.

Ir atėjai. Tik vėlų rudenį.
Gyvenimas uždėjo kaukes.
O aš  nubėgau iš paskos
Lyg šimtą metų būtum laukęs.

Na, lygiai toks, kaip ir ant lapo-
Į kūną spėjai įsigerti.
Ir  aš pasimečiau laike,
Ir praradau atstumų vertę.

Nubėgau lyg  kvaila mergiotė,
Palikusi draugus ir protą
Į pilką kasdienybės rūmą,
Į  savo ateitį kuprotą.

Kur mano jausmo nieks nešildė,
Kur aš buvau tiktai pelenė,
Kurios kurpaitės nieks neieško
Ir nepakvies į rūmų menę.

O juk aš piešdavau jaunystėje
Tave ant  sąsiuvinio lapo...
Nukrito kaukės rudeninės
Lyg sunkūs akmenys ant tako...