Kai ramini save – praeis Likimo audros,
Dar nežinai, kiek nuolaužų ir pėdsakų paliks...
Kas draudžia linksmintis, jei tavo kojinės kiauros,
Arba šėliot neskirtą dieną X?
Eik į gyvenimą be pirštinių, be grimo,
Be slapto ginklo, be stiprių šarvų,
Nes tai – žaidimas, amžinas žaidimas,
Ir tu čia – žaislas tarp visų kitų.
Karšta širdis – štai tikras atpirkimas
Nuo kraujo stingulio, nemeilės, nevilties...
Lietus ir ašaros ant jos greit džiūti ima,
Jinai neieško dulkinos kertės.
Ramybė? Kam? Gyvenimas juk verda.
Ir keičia audrą dar viena audra.
Į jas benerdamas pamirši savo vardą –
Visatos dulkėms juk vardų nėra.
Pabuvęs dideliu, panūsi būti mažas –
Kiekvienas būvis savitai puikus.
O koks laimingas seneliukas veža
Nuo kalno leist rogutėm anūkus...