1963 metais Martinas Liuteris Kingas reikalavo (svajojo) tik teisės juodam studentui įeiti į Amerikos universiteto patalpas. Tais pat metais juodieji išgirdo šūkį: „Aš turiu svajonę“. Taigi keičiasi pasaulis. Keičiasi – turime precendentą. Eina.
Pasaulis – taip,o Lietuva? O tas pats per tą patį.
Kada motina tėvynė spėjo tapt piktąja ragana? Kodėl paliekam, išvažiuojam, jėgas ir laiką iškeičiam į eurus, dolerius, svarus ir vis rečiau prisimenam namus? Kodėl lietuviai perka latvių grietinę Šiaurės Airijoj?
Pasaulis tapo mažas mažas, bet problemos nesumažėja. Ir kuo begali tikėtis žmogus sausio tryliktąją gynęs parlamentą? Dėka visų patirtų džiaugsmų jam norisi išdaužti langą (kad ir jiems nebūtų šilta).
Kodėl vis dažniau perfrazuojame šūkį: AŠ NEBETURIU SVAJONĖS?
Na taip – užmiršo ne mus – užmiršo visus. Primiršom Tarybų šalies rūpestį kiekvienu. Rūpinosi mumis, nes reikėjo palaikymo. Reikėjo pritariančiųjų minios.
Dabarties lyderiams reikia to paties – gaujos pasekėjų (paskiasekiautojų) Tik rūpintis pamiršo.
Nebėra kolektyvo – kiekvienas kaip išmano. Kapitalistinis išgyvenimo būdas.
Ir stebisi aborigenai, kaip sugyvena visiškai skirtingų tautų žmonės, kaip ir kokią randa bendrą kalbą ir jaučia stebėtiną bendravimo šilumą. JIEMS to nesuprast. Mes – postsovietiniai – ir čia mūsų jėga
Nemokėję rusų kalbos ją išmoksta užsieniuos. Pradedam suprast svetimus. Randam sąlyčio taškus.
Laikas juda savo spirale ir suteikia galimybę (šansą) suprasti, ką mes sugriovėme.
Jaunutė Lietuvos revoliucija, Sąjūdžio paskatinta, buvo tik priešlaikinis gimdymas.
O kas dabar? O kas toliau?