Ne sniego gniūžtę
               man pūga paleido –
Jos švelnią, baltą kalbą
               pažinau.
Ant delno
                krištolinė snaigė žaidė.
Ją Tau atnešt prie lūpų
                ketinau.

Tik mano delno kaitrą
                ji pajutus,
Pradėjo blykšti,
                virsdama lašu.
Atnešus būčiau –
                krištolo akutę,
Dabar – tik lašą
                Tau delne
                               nešu...