Stiklinės akys

Dvi mažytės mėlynos dėžutės vonios spintelėje ir ranka, norinti jas pasiekti. Pirštai jas jau liečia, įtampos nėra – įprasta procedūra. Jos jau delne, viskas taip, kaip visada tik staiga:
- Lukai, Lukai, Lukai! – žavi keturmetė mergytė įbėga į vonios kambarį.
- Kas atsitiko Lili? – vaikinas padeda mėlynąsias dėžutes ant vonios krašto ir šypteli mažajai sesute.
- Suvalgiau šokoladą! Buvo labai skanu, tik žinok, rankytes labai išsitepiau – atkiša šokoladuotas rankytes.
- Tikrai? Na ką, teks plauti rankytes, – šypsodamasis Lukas vedasi Lili prie kriauklės, raitoja rankoves ir plauna šokoladines rankytes.
- Štai, dabar pažiūrėk. Ar jau švarios rankytės? – rankšluosčiu šluosto mažus pirštelius.
- Švarios! – linksma tridantė šypsenėlė.
- Lukai, o kam tos dėžutės? – mažas pirštelis rodo į mėlynąsias dėžutes.
- Man, kad tave geriau matyčiau – vaikinas paima dėžutes ir jas atidaręs atlieka įprastą procedūrą.
- Bet senelis tai akinius dedasi, kad mane geriau matytų, – išberia kaip žirnius.
- Hmmm, senelis senas, todėl jam akiniai labiau patinka. O aš naudojiu stiklelius ir matau tada tave geriau, – šypsodamasis pasilenkia prie Lilės.
- Pažiūrėk į mano akytes, matai, dabar jos mėlynos, o buvo žalios.
- Ne, jos dabar stiklinės!


Auskaras po lova

- Dievulėliau, kaip man tinka ši suknelė… – mergina apžiūrinėja savo atvaizdą veidrodyje.
Tamsūs ilgi ir lygūs plaukai, įdegęs sidabro dulkėmis žėrintis kūnas, tobulas vakarinis makiažas, sodriu raudoniu padažytos lūpos, juodi aukštakulniai ir galiausiai ilga kraujo raudonumo šilkinė suknelė.
- Taip, viskas puiku, – mergina šypsosi.
- O ne, auskarai, auskarai! Pamiršau auskarus! – ramiai stovėjusi Urtė velnišku greičiu bėga į miegamąjį, sustoja prie naktinio stalelio, atsidaro papuošalų dėžutę ir išsiima du Swarovski kristalais žėrinčius auskarus.
- Na štai kur jūs! – šyptelėjusi Urtė įsega pirmajį auskarą. Sidabru ir deimantais nusagstyta ranka tiesia savo pirštus į antrąjį auskarą, tačiau mažasis auskaras nepaklūsta valdingai rankai ir garsiai nukritęs ant spindinčių grindų, nurieda po milžiniška lova.
- Kur tu dingai? Kur tu? – žavioji mergina krenta ant kelių ir ašarų pilnomos akimis šliaužia po lova ieškoti spindinčio bėglio.


Kaklaraištis

- Taip, viskas gerai, atrodau neblogai, – Lukas stovi prieš veidrodį įdėmiai žiūrėdamas į save.
Juodas kostiumas, spindintys batai, glotniai sušukuoti plaukai, lygus veidas, sniego baltumo marškiniai, prabangus laikrodis.
- Taip taip, viskas vietoje, – šypsodamasis vaikinas eina svetainės link, tačiau rudos akys užkliūna už juodos juostelės, gulinčios ant lovos.
- O ne, pamiršau kaklaraištį, – Lukas prieina prie lovos ir paima kaklaraištį.
- Hmmm, kaip jį dabar surišti? – minutėlę mąsto.
- Žinau, juk mano draugas – internetas, –juokdamasis vaikinas nuskuba į svetainę prie kompiuterio. Kelias minutes paieškojęs randa kaklaraiščio rišimo pavyzdžių su paveikslėleis ir aprašymais. Išsirinkęs tinkamiausią pradeda rišti savo kaklaraištį.
- Taip, šitą į viršų, šitą pakišti po anuo, patraukti ilgesnį, perkišti, ištraukti... – murma sau po nosimi, rišdamas juodojo kaklaraiščio mazgą.


Spindinti sagė

Tamsūs garbanoti plaukai, žalia, kelius siekianti suknelė, sidabro spalvos aukštakulniai, spindinčios lūpos, žalia spalva žėrintys akių vokai, kukli vakarinė rankinė. Viskas vietoje, viskas gražu, viskas dera, ir trūksta tik vieno dalyko, vieno vienintelio, ir Urtė atrodys tobulai.
Mergina sulaikiusi kvapą atveria raudoną dėžutę, virpančiais pirštais išima mamos dovanotą sagę ir įsega ją į suknelę, žvilgteli į veidrodį. Merginos veidą papuošia šypsena. Subtiliai pagaminta rankų darbo sagė paryškina Urtės grožį, pabrėžia jos individualumą ir subtilumą. Sagė spinduliuoja grožį, meilę ir šviesą.
- Urtė bus laiminga! – mergina nusišypsojusi savo atspindžiui nužingsniuoja į svetainę.


Įjungtas televizorius svetainėje

Daili mergina stovi prie lango, rankose laiko mobilųjį telefoną.
- Sakykite, kokios splavos madingiausios šiuo metu, kokių splavų apdarus patartumėte rinktis mūsų žiūrovams? – šaižus garsas iš televizoriaus.
- Šiais metais madingos švelnios, pastelinės spalvos... Neprašausite, jei Naujųjų metų vakarėliui pasirinksite dangaus mėlynumo, sidabrinio rūko ar smėlio spalvos apdarus. Romantikėms ypač patarčiau dėvėti alyvinės spalvos drabužius, – keistas stilisto balsas.
Urtė, pažvelgusi į savo atspindį lange, šypteli. Koks didelis sutapimas. Šį vakarą jos suknelė būtent alyvinės spalvos. Keista, tačiau malonu sužinoti, kad pataikei į patį viduriuką. Dar kartą šyptelėjusi Urtė paspaudžia mobiliojo telefono mygtuką ir prideda telefoną prie ausies.
- Lukai, nevėluok!


Riešutais kvepianti vonia

- Mielai nevėluosiu su sąlyga, jei daugiau niekada, naudodamasi mano dušu, nenaudosi tos riešutinės dušo žėlė, nes šitas kvapas mane žudo, – išpoškina Lukas į telefono ragelį, stovėdamas prieš vonios veidrodį.
- Gerai, gerai... – linksmai klausosi Urtės pasiaiškinimo.
- Aha, už pusvalandžio būsiu pas tave, – šypsodamasis ieško plaukų lako.
- Gerai, iki gražuole, – įsideda telefoną į kelnių kišenę.
- Aš tave myliu, Urte, – šyptelėjęs purškia lauku savo neklusnius plaukus.
Dar minutę praleidęs vonioje, susitvarko kaklaraištį, pasikvėpina ir laimingas išskuba iš vonios kambario.


Roko dievas

Mergina susivėlusiais juodais plaukais linguodama į „Oomph! – Labyrinth“ dainos tekstą, varstosi ilgus batus iki kelių.
- Mano roko dievas! – šaukia sėdėdama ant batų dėžės dainos pabaigoje.
Juodai apvestos akys, ilgos blakstienos, trumpa, pūsta juoda suknelė, gigantiški juodi batai, susivėlę juodi plaukai, masyvios apyrankės, keistas kaklo papuošalas ir spindinčios lūpos.
- Atrodau kaip roko princesė. Dabar galėčiau būti Marilyn Manson draugė, – žaviai šyptelėjusi mergina nuskuba prie kompiuterio, įjungia kitą „Oomph!” dainą ir linguodama į taktą laukia savo svajonių princo.

Drugelis  širdyje

Juodi marškiniai, juodos kelnės, juodi sportiniai bateliai, įspūdingas diržas, juodi suvelti plaukai, kirpčiai, krintantys ant vienos akies, ir paslaptinga vaikino šypsena.
- Drugelis. Aš ją  vadinsiu Drugeliu, – susimąstęs Lukas kalbasi pats su savimi.
- Ir visai nesvarbu, kad dabar žiema ir kad juodų drugelių nebūna. Aš vis tiek vadinsiu ją Drugeliu, – rimtai nusprendžia lipdamas laiptais žemyn.
- Drugelis mano širdyje... – šyptelėjęs vaikinas įlipa į savo automobilį.