išgręšiu plaukus
kad nutekėtų vyšnios
į čiurlenančios
atokaitos smėlį
šlapią veidą paslėpusi
nuo visuomenės
risiuos tolyn
lygumom
peršoksiu smegduobes
švilpsiu pėdomis
liesdama
medžių viršūnes
kad tik ne spygliuočių