Oi, žodeliai, žodeliukai, žodelyčiai,
Apgaulingi, o gal sunkūs ir pikti.
Paleisti lyg aštrios strėlės tyčia,
Nebenori jų klausyt - vis tiek girdi.

Geras žodis lyg balzamas glosto širdį,
Tu jautiesi lyg vaivorykšte bėgąs.
Nuo tulžingo tarsi gavęs skaudų kirtį
It pašautas paukštis karini rankas.

Oi, žodeliai, jūs lyg perlų vėrinukai,
Gal juodom, gal paauksuotom raidėmis.
Saule švieskit, naktį žvaigždėmis pro rūką,
Tik nekriskit niekada akmenimis.