Kur tu buvai, kada pavasariai kvatojos,
Kada sapnavo sapną obelys baltai?
Kodėl pavadinai save laiku būtuoju,
Kokia žvaigžde, kokion galaktikon skridai?

Kur tu buvai, kai rūkas vasarą svaigino,
Kada lakštingala nemigo per naktis?
Kai laukiau aš, pripylus taurę pienių vyno,
Svarsčiau, o kas manas mintis joje skaitys?

Gegutė visą glėbį metų priskaičiavo,
Nešioju susikrovus naštą ant pečių.
Dangaus žvaigždes mėnulis gaudė - nesugavo,
Aš tavo skrydžio trajektoriją jaučiu.

Nulaužė smilgą vėjas lėkdamas virš klonių,
Rasos karoliai ant voratinklių žibės.
Pavargusi nuo labirintinių klajonių
Tave išgirdusi mana širdis virpės.

Padėsi tu ant stalo rožės žiedą gaivų,
Gal aiktelės net krištolo vaza tuščia.
Ištraukęs mano laišką iš jaunystės laivo,
Ištarsi man: „Mieloji, tai tebus pradžia“.