Pasaulis dažnai prispaudžia mus prie žemės. Paguldo it ėriukus su po kaklu prispaustu peiliu. Nebežinai -  tikėtis kažko ypatingai gero ar kaip valkatai mėgautis paskutinėm akimirkom, draskantis iš paskutiniųjų iš baimės ar gailesčio sau, ar pykčio, ar nevilties daužant pasauliui per silpniausias vietas mėginti ištrūkti iš nepakeliamo jausmo ir pajust, jei ne teigiamo, tai neigiamo gyvenimo skonį, ar nejudėt ir stebėt, ką pasaulis įdės naujo į tavo nerimstančią ir, atrodo, pavargusią širdį.

     Nebežinau ir nenoriu meluoti, kieno šie žmogiški žodžiai sau pačiam ir visiems: „sunku, kai žvaigždynai užgula"...

      Kartais gatvių, miestų, televizijos, pasaulių, žodžių, garsų šurmuly atrodo tiek visko mažai ir tuščia... O kartais egzistuojant aštuonių kvadratinių metrų kambary žmogaus akyse švysčioja mažos žiežirbėlės su supratimu laiko tėkmės, šilumos, ramybės, taikos, supratimo, atleidimo...

      Daug priešų sukuria mūsų žmogiška prigimtis. Mažai žmonių, kuriems savo sielą ir kūną patikėti galėtume ir norėtume. Įsispraudę į žmogiškas normas it į per mažą striukę kovojame patys nežinome dėl ko, bėgame, juokiamės pro ašaras ir dūstam neišlietu ir neišpasakytu savim, savo mintim ir viltim.

      Rašytojus, kurie gilinas į ore tvyrančias tylias mintis, traukia miškai, laukai, kalnai... Ten, kur niekas nedūsta, kiekvienas žino savo tikslus, esmę, paėmę, kas jiems duota, ir daugiau neprašo... Ten, kur tylių minčių ir skausmo ore mažiau.

      Taip paprasta turėtų būti būti ėriuku tarp ėriukų. Sunkiausia ėriukui suprasti, ką reiškia atleisti ir netapti vilku. Nors mes ir esam it ėriukai, pažeidžiami, silpni, taikūs, geranoriški, nuolankūs... taip sunku, kai žvaigždynai užgula... ir nors tada visai nesinori tiesiog imti ir atleisti. tiesiog viskam. o pirmiausia sau... už išdavystę... Turėtume tai daryti dažniau. Sunku. Tame ir gyvuoja žmogiškoji ėriuko drąsa.

      

      Man šiandien akyse žaižaruoja.