VIII

           Pastebiu, kad užklydusios mintys, kuomet įslenka iš ligoninės, neatslūgsta. Jau pradedu pykti, kad esu koks esu - ne dėl paralyžiaus pasekmių, o labiau dėl susikaupusios dvasioje graužaties. Bet tai, regisi, Vidinio darbas. Numanau, kad   stengias transformuoti  ar posmą, ar mintį, ar kažką dar, bet jam nepavyksta. Užtat šunelis ramus, tylus, snūduriuoja, tačiau žadinti, kaip ir mylinčios žmonos, gaila.
   „ Velnias, negeri esam. Neklausk, žmogau, kiek per tą laiką, kol pagaliau išbugdė į ligoninę, žmonai nervų sugadinau. Jau senokai prie lazdos, o sarmata. Dieve, neatleisk man, o jai padėk“,- atrodo, labai sąžiningai  išpažįstu savo nusidėjimą, bet  jeigu tai reiktų pasakyti atvirai, kad ir  kunigui, tokiai teisybei pasakyti pritrūktų drąsos. Gal ir dėl įtaigos, kad, girdi, saviplaka – ne vyrų darbas.

     Santariškių ligoninės bunda ir keliasi anksti. Jau prieš šešias ryto prasideda  greiti zujimai koridoriais, tačiau to dar nežinota: išmiegota pirma naktis. O sekmadienis irgi reiškia atoslūgį, kuomet baltieji angelai sutupia kas kur - butuose, soduos, dar  kur, ligoninėse palikdami budėtojus - budintį personalą. Šluotai,  skudurui darbo mažiau. Net sakyčiau, gan ramu, bet... Iš kur toks jausmas, lyg kažką žinau ir jau moku gyventi kitaip?
     Prasidarė durys ir žmogus,  neįeidamas  į palatą, rankos mostu pakvietė išeiti į koridorių.. Pasirodo, tai mano lovos kaimynas Jurijus Kozlovskis.
    - O tu žinai, kad anas mirė?
    - Kas - anas? –negebėjau suprasti. Ir prireikė laiko, kol susėdus, supratau, kad „anas“, tai buvęs palatos ligonis, išlaisvinęs lovą Vytautui Juozapaičiui.  
    - Buvo jau sveikas. Ruošėsi namo ir tik... plumpt ant grindų ir nukrito. Nereikėjo ir karietos. Su lova išvežė. Lova sugrįžo, o žmogaus nėra.
     - Ligoninė, - reikšmingai pasakiau.- Čia būna ir taip. Čia turbūt net įprasta, kad „pliumpt“ neretai.
    - Suprantu. Bet kai pamačiau, pradėjau bijoti. Gal tas, kuris mano lovoje prieš mane, irgi -  pliumpt ir nėra žmogaus. Anksčiau apie tai negalvodavau, o dabar užmiegu ir sapnuoju. Dar gi per naktį nerimo- dejavo, barėsi, keikėsi Banaško.  Jį pririša, kad nenusidraskytų.
    - Negirdėjau. Kai užmigau, tik ką nubudau. Miegojau kaip po pirties.
    - Ir aš kitai nakčiai prašysiu, kad duotų raminančių vaistų. Kad pamiegočiau.  Ačiū Dievui, ryt, tikiuosi, iškeliausiu namo. O va tokios dienos, kaip šeštadieniai –sekmadieniai labai nemielos. Nežinai, kur dėtis. Nors į koplyčią eik ir poteriauk!- Pasakė Kazlovskis ir švitriai dėbtelėjęs man veidan: - Labai skauda?
    - Visiškai ne skauda. Jeigu taip numirti reikės – džiaugsmas. Ir ne tik mirti,-pasakiau gal kiek vaidindamas, bet jeigu ir taip, tai labai nedaug. Esu apie tai ne kartą galvojęs ir įtikėjęs, kad mirties nebijau. Žinau, kad kai apie tai pasakai- daug kas šypteli ir mosteli ranka. Atsieit, kalbėk, kalbėk, o kai reikės - šuneliu staugsi. Bet tikrai nebijau jos, kaip, manau, ir brolis Vytautas, nesutikęs gulinėti ir sirgti ligoninėse. Peiliu - tiesiai į širdį ir net neaiktelėjo. Namiškai pasigedę surado mirties vietoje per kelis žingsnius. Ir – nė lašo kraujo. Atrodytų, turėjusi būti kruvina  mirtis, o...
     Jurijui Kazlovskiui apie tai nepasakojau...
    
     - Visiškai ne skauda, - pakartojau sakytus žodžius ir akys dar gausiau  suašarojo. – O veidas? Et, - šyptelėjau frazėje - prašosi Algirdo Šociko kumščio. Gal tuomet išsilygintų.
   - Šociko?.
    - Ne. Tai ne gydytojas. Tai mano jaunystės laikų boksininkas. Bet pasirodo, kad  šių laikų jaunimas netgi pavardės jo nežino.
   - Aš nesportuoju, - regis, teisinosi J. Kozlovskis. Ir jam buvo malonu, kad ji ištikusi bėda  mielesnė, negu mano, šitaip iškraipiusi fizionomiją ir besiprašanti Šociko.
   - Neatsimenu, nei kaip netekau sąmonės, nei kaip atvežė į ligoninę. Ir niekaip nemokėjau suprasti, kur aš ir kodėl negaliu pasikelti ir nemoku vaikščioti.

     Dabar Jurijus greitas ir įspūdis, kad nori atsikovoti, atsiteisti, atsiimti skolą  judėdamas daugiau, negu man atrodė, kad reikia. Bet manau, kad aš neteisus. Tai, ką iš žmogaus pasiima lemtis, jo neatsiklausdama, reikia pabandyti  susigrąžinti. Kai kam , matyt, tai pasiseka.
   Atėjau prie lovos, įžiebiau šviesą ir pasiėmiau dienoraštį. Bet neatverčiau, neparašiau nė žodelio. O pradžioje norėta parašyti, kad Gediminas Valacka, mano švogrius, irgi mirė ligoninėje jau pasveikęs - ruošėsi išvažiuoti į namus ir laukė paskutinio gydytojo priėmimo. Nurito prie jo durų.
     Vieta, skirta dienoraštyje neužrašytai žiniai, nepasiliko tuščia. Jos vietą užėmė užrašas:

     2008 m. gruodžio 20d.
  
   Kuomet Lietuvoje visur šeštadienis, nereikia manyti, kad SANTARIŠKIŲ ligoninėse jo nebūna. Esminga tik, kad daugiau budinčiu. Gydytojų taip pat. Manoji gydytoja pasirodys tik po dienos, pirmadienį. Nepaisant to, sveikatos apžiūra  vyksta sparčiai: suregistruoti  temperatūros parodymai, patikrintas kraujospūdis, pasiklausyta, kas kaip ūžauja –nerimauja kūtinės ląstoje, užrašyta  elektrokardiograma, plaktuku į rankas – kojas išstuksenti nervai, atidžiai pasižiūrėta į dešinę akį, ir – o tai man naujiena – sulašintas kažkokio skystimo butelis iš lašinės. Suprask: nemoki, ponuli, gerti alaus burna, gerk – kad ir ne alų- venomis.
    O! kai pamanai, tai šeštadienis Santariškėse vis tik darbo diena. Bet, žinoma, ir man norisi, kad čia nereikėtų praleisti Kūčių vakarienės su Kalėdų šventėmis plius šeštadieniu ir sekmadieniu. Bet štai Kandžius žiūri į akis ir guodžia.

- Kas atsitiko, kad manęs negirdi? – išgirstu Vidini. Jau čia. Santariškėse. O sieloje, kažkur giliai gieda – dainuoja, nepataikydami originalui Juliaus Janonio:
    
     Neverkim prie kapo narsiųjų draugų,
     Kas miršta kovoj, tie didvyriai...
    
    - Eik kakoti, Vidini. Nesulauksi! Pasilik sau didvyrio ordiną.
   (Iš „Santariškių Kalėdų“)