Užmiršt prašei... Nepyk, bet negalėjau. –
Vis tiek miela man Tavo šypsena.
Po du balandžiai supas liepos vėjuos.
Aš be Tavęs pasauly – svetima.

Užmiršt prašei... Rudens gruoblėtos rankos
Išbarstė akmenis po kojom ir širdy.
Audra juodais žaibais krūtinėj trankos.
Atodūsį lyg skundą ar girdi?

Užmiršt bandžiau... Žiemos lediniai skląsčiai
Uždėjo apgaulingas grandines.
Ne juodas šydas pasmerkė mus nakčiai,
Tai Tu užtvėrei kelią link savęs.