VI

Sakoma, kad ligoninių laikas labai ilgas - ilgesnės sekundės, minutės, valandos, dienos, naktys. Būtų įdomu žinoti, kas taip sakęs? Man taip neatrodo. Tiesa, jau pradėjau įtarinėti, kad psicho manyje atsiranda daugiau. Regis, neskaičiavau, o žinojau, kad koridoriuje už palatos durų, stoviniuoja septynios dviratės karietos su baltais užrašais  juodame dugne - NERVAI. Jos, kaip soste, tik sėdinčiam karaliui. Šalia jų visą laiką lūkuriuoja ir keturratė, vežiojanti gulinčius.
     Nuo gyvenimo 513 –oje palatoje pradžios  nepaliko galvos mintis, kad mano buvimas čia yra labai neteisingas. Lemtis kažko svarbaus nesuvokė arba jai parūpo iš padilbų žvilgterėti, kaip pasijausiu ir ar labai skųsiuosi. Linkęs patylėti, bet aišku gi, kad va jau be penkių minučių 70 metų, o aš dar, kvailys, lakstau po ligonines. Ar reikia? Juk čia ne todėl, kad kabinčiausi už gyvenimo, pateikdamas jam sąskaitas ir reikalaudamas atlygio už darbą ar veiklą. Čia tik dėl to, kad galėčiau dar pabūti. Pabūti ir tik, išlikdamas kuo labiau panašesnis, tapatesnis tam Pelėdai, kuris iki gruodžio 19 d. Aukštesnių reikalavimų niekas nereikalauja. Nei daugiau sveikatos, nei proto, nei gyvenimo per 100 metų ar dar ko, – tik tiek, ir netgi mažiau, kiek turėjau iki  Santariškių  Kalėdų. Ir prisiminė Japonija su jos kalnais ir...
     Kad ir prisiminė, bet apie tai dabar – Ne! nekalbėsiu, nes mestelėčiau progą manyti, kad gal ne į tą ligoninę Pelėdą nuvežė.  

     Vėl sveika akimi žvilgt į kairę,  į tuščią lovą, kurioje prieš metus surasdavau Gediminą Valacką. Ech, kas galėjo, švogriau, patikėti, kad taip toli būdami, kartu eisime į Kalėdas. O pro abu nemažus palatos langus sužiuro Vilniau Jeruzalės nakties šviesos. Jos čia pat, greta Santariškių. Kai paspaudęs pirštu „pakeli“ dešinę suašarotą akį, įstrigusią nejudančio veido akiduobėje ir nemokančią mirksėti, tai atrodo, kad ten, Jeruzalėje, net ne žiburiai, o uždegtos žvakės. Įspūdis toks išlikęs ir šiandieną, ir norėdamas jį atkurti, rašau:
      
        Jeruzalė su žvakėm pasitiko.
        Matyt, kažkur turėtų būti siena,
        Raudoms surinkt.
        Smagu, save pajausti
        Artimą, net mielą
        Dalykams tiems,
        Kurie nebūdavo svarbu.
        Nebent eilėraštyj,
        Kai noras filosofijai ateina
        Ir, metęs lazdą,-
        Įtaigai mintis renki,
        Pasigiri, kad žodyje – poetas,
        Pasaulį, nurašydamas iš Dievo
        Ji perstatai gal kiek kitaip
         Manydamas,
         Kad jau kuri.

     Posmai ne iš karto užsirašė taip, kokius dabar perskaitome. Pabaigoje jie, po eilėraščio eilutės Pasigiri, kad žodyje  - poetas atrodė taip:

       Vadinasi, ir vėl kaip Dievas,
       Net jo pasaulį pertvarkai mintim,
       O Mirtyje -
       Laimingas, sveikas gyveni..

     - Tfu,!- spjūvis sau, bet argi pyksi? Nors ir aš, kaip visi, bijausi teisybės, o savosios - ypatingai, bet net ir suprasdamas kaip tai kvaila, o neatsisakau ir ateityje mirty nemirti, o būti sveiku.  Ne taip, kaip Vilniaus ir visos Lietuvos Santariškėse.
    
     Dabar labai nesistengiu suvokti, kodėl bene mažiausiai paisiau palatoje surastus jos du gyventojus. Matyt, savaip jaučiau, kad su sunkiai sergančiu artimesnė pažintis neįmanoma, o antrasis buvo judus: pasėdėdavo - išeidavo,  sugrįžęs vėl neilgam užmesdavo užpakalį ant lovos ir  vėl išeidavo.
Apie  abu juos dienoraštyje taip:

  „Kai įsikėliau čia buvo du. Abu lenkai. Baniško paralyžiuota dešinioji pusė. Nesuspėjo atvežti laku, negu reikėjo. Kitas – Kazlovskis - važiuodamas automobiliu netikėtai prarado sąmonę. Neatsimena, kaip atsirado Santariškėse. Dabar jau krutnus. Dabar jau ir aš, trečiasis. Norėjo
prie pat lovos atvežti karieta. Ketvirtasis gi kol kas, ačiū Dievui, te nesirodo. Tuščioje, tvarkingai paklotoje lovoje prisimenu Gediminą Valcką.  Palatos ligoninėje taip labai panašos, kad reikia žinoti, kuriame pastato aukšte esi, kad patikėtume, jog ši palata su keturiomis lovomis vis dėlto ne ta. Beje, puiku, kad neužmiršau pasiimti sąsiuvinio ir  šratinuko. Ir tai įrodymas, jog netikėjau, kad po kelių valandų būsiu išleistas namo.
Labas, Santariškės. Neabejoju, kad ir Kalėdas čia sveikinsiu“.

Iš „Santariškių Kalėdų“