Daug kartų teko tart - TIKIU!
Ir neturėjau melo burnoje.
Kai vaikšto nuodėmės,
Kai pragaras padus kutena -
Žinoti
     nebelieka
                laiko...
Ir tuomet - TIKIU.
Per kaktą, per akis,
Per kryžių, sielą, širdį,
Gimines, namus...
Ir nesvarbu
Ar girdi, ar negirdi,
Yra ar - ne.
Gražiai, broleliai,
Reikia žmogui mirti -
Taip leidžias saulė,
Taip mėnulis iškeliauja,
Taip žvakė sudega
Ir dūmais tirpsta erdvėje.

Žegnokit!
Išsklaidykit dūmą.
Gal šitaip bus kažkam geriau.
O aš tikiu
Su nuodėmėm,
Su pragaru,
Su ta viltim,
Kuomet ir šiaudas- skruzdei kelias,
O man jis dar -
Gyvybės davana.