Tą vienintelį kraują turiu,
Kurs Dievų išganytas, kaip lemtį
Su tavim tarp žievėtų korių
Užsiklojus sparnais išgyventi.

Į vidurnaktį bėgti negrįžtant,
Pažadėtų vaizdų neišmėčius.
Spinduliuojant per maldą į Kristų
Nuodėmėj, taip seniai nudėvėtoj.

Aklą apmaudą verst pasiduot,
Bučiniais į maištaujantį kerštą
Išmainyt, ir širdis nedejuos
Su tavim jau priėjus prie vartų.