V
           Greitosios med. pagalbos automobilis privažiavo prie pat durų - keli žingsniai ir viršum galvos užsidengia ligoninės pastato lubų dangus. Čia irgi RAŠO, o pro langelį reikalinga paduoti asmens dokumentus. Vargo jokio! Visą darbą padarė netgi ne  mano palyda – žmona su dukra - o atvežusi „greitosios“ daktarė. Po dešimties minučių girdžiu:
     - Iki gražesnių pasimatymų. O pirmiausia linksmų, nesurūgusių Kalėdų. Taip ir užrašiau, kad praeina viskas, kas blogiausia.  
      Geras žmogus ir  bažnyčioje – geras. Atsimena, kad bent „Sveiką, Mariją“ reikia sukalbėti už artimą bedievį. Tačiau yra dar vienas gero žmogaus požymis- tokio žmogaus paprastai būna DAUG. Priėmusi Santariškėse gydytoja neginčijamai  geras žmogus. Dieve tu mano! Ne būtų tų mankštų, badavimo akcijų, specialaus raciono suliesėti , grožio (plastinių) operacijų, o! kiek daug gerų žmonių Lietuvoje plika akimi pamatytume. Dabar gi, deja deja - rūpindamiesi savimi parklupdom  gerais žmonėmis turtingą panoramą. Gal dar ateis kada laikas ir atsikvošėsime, bet , matyt, kad negreit.
     Nepasakė gydytoja, kad reikia šypsotis, bet „karietą“ parūpino. Ji stovėjo už priimamojo durų koridoriuje, o prie jos – ir vežėja. Taip, vežėjA.
     - Sėskite. Važiuosime, - panašiai kaip Vilniaus Naujininkuose, išvažiuojant į visos Lietuvos Santariškes.
     Stabtelėjau.
    - Atsiprašau. Jūs – man?
    - Sėsk, sėk. Čia Jums, pone.
    
     Pradžioje bandžiau nusitaikyti į karietą, bet greitai lyg stuktelėtas nervams pastuksenti plaktuku, atšokau.
    - Ačiū..  Aš savo karieta. Matot gi, kaip stipriai laikausi ant kojų.
   - Pone, negaiškime laiko, - nerimo vežėjA. Ir pamačiusi pro duris išėjusią gydytoją: - Jis neklauso.
     Žodis „neklauso“ buvo nemalonus. Gal todėl, jog per  jį sugrįžo pasakojimų atmintis, kad jeigu neklauso, irgi ne problema - yra tramdymo marškiniai. Žvilgtelėjau į karietą, ( ji čia dviratė)  o ant jos juodos sėdynės atlošo, baltas it kreidos užrašas: NERVAI.
    Ir vis dėlto - NE!
    - Aš sveikas žmogus, vežėjA. Subjaurinta išvaizda jos negadina. Man tokios karietos nereikalingos, - o iš kažkur toli girdėjau prašymą pridurti, kad jeigu jau važiuoti – tai su vėjeliu. Igagai žvengiant, o man dainuojant kad ir pro sukraipytą burną:

            Trepsi žirgo kanopulės,
            Girgžda karieta.
            Ar, vežėjau, pasigėrei,
            Ar širdis jauna.

      Tačiau jau pasakytų žodžių užteko, kad ir daktarė liudytų:
      - Tegu. Ne viskas, kas ligoninėse, sveikam tinka. – Ir jau pakilę liftu į penktą aukštą, sukome į pirmą pasitaikiusį koridorių.
    - Ne čia. Čia moterys, - pasakė.
     Ėjome toliau, kur vyrai ir  kito koridoriaus gale įėjome į 513 palatą. Žvilgt suašarojusiomis akimis. Keturios lovos, kurių dvi – tuščios, tvarkingai suklotos ir laukia Kalėdų.
     Abi prie langų.
     Rinkausi kitą, ne tą, kur prieš metus tapačioje palatoje, tik aukštu ar dviem aukščiau gulėjo švogrius Gediminas, atvežtas greitosios pagalbos  mašina iš Varėnos. Beje, guli ir dabar. Tik  ne ligoninėje. Amžiną atilsį jam. Pasigailėk mirusiųjų, Viešpatie...
     Stengiuosi atsikratyti namiškių palydos, nes su ja - sunkiau. Jos sukurtą būseną reikia skaudžiau ligos iškęsti dvasioje, kuri jau užimta.
      - Kanžiukas paliktas vienas, internetas  neišjungta, na, iš tikrųjų. Negi bažnyčia dega?
      Išėjo ir... pasidarė lengviau. Jau ir pro ašarą nebuvo jautru prisiminti beveik dviejų dienų atsiminimus ir kažką  padaryti, kad jie nesimėtytų ir būtų vertinami, nes tai praeitas laikas, kurio kitaip pasisemti neįmanoma. Tik atsiminimais..
      Ir DABAR, kai RAŠAU, jautriai pro tą ašarą MATAU atsisveikinimą su Kadnžiumi Vilniaus Naujininkuose. Jau kuris kartas, kai bandau surašyti panašios psichologinės būsenos apraišką, bet vis nesėkmingai. Tekstas pasilikdavo juodraštyje. Bet kas čia dabar?. Regis, kaip tada,  išėjus namiškiams, suvokiau, kad 513 palatoje yra... Kandžius. Vis toks, kaip atsisveikinant, kuomet vaikščiojau, svirdinėjau ir niekas taip dažnai ir jautriai nepasimaišydavo po akimis, kaip jis.  Tilo, nutilo pilnas nesuprantamo aiškaus  žinojimo, kaip negera  Pelėdai iškeliauti, paliekant savo nutilusį draugužį. Šis regėjimas ir dabar man gilesnis už bet kokį, bet kada ir bet kur matytą giliausią šulinį.
      
     - Au! O kaip bus dabar? Ir vėl juodraštis?
     - Nepasiliksiu  juodraščio. Geriau parašyti nesugebu.
     - Au! Liūdna, jeigu sakai, kad blogai, o geriau parašyti nesugebi.
     - Nepyk, Kandžiau. Gal Mindaugas supras.
     - Au! Kodėl Mindaugas?
     - Todėl, Kandžiuk, kad jis tokį jausmą patyręs. Pats rašė.
     - Au!. Ar galima  Mindaugo tekstą  išgirsti?
     -  Kodėl gi –ne? Klausyk:

     „Pasiėmiau jūsų kūrinėlį, nes dar ne kartą jį skaitysiu. Jau dabar keletą kartų perskaičiau. Nežinau kodėl, bet prisiminiau, kaip namo nešiau mašinos partrenktą savąjį šuniuką ir kaip su kiekvienu menkiausiu krestelėjimu jis sucypdavo. Dabar atrodo, jog tada baiminausi kas bus, bet išties, tą akimirką tegalvojau kaip yra išsaugoti šunelį“
     - Au! Noriu girdėti tavo kūrinėlį, kurį skaitė Mindaugas.
     - Tu jau girdėjai. Atsimink! Aš tau tik pabaigą:
                      
                      Pro milijoninę sekundės dalį
                      Pasaulį šviesmečiuose pamačiau,
                      Nešiojau mylimą šunelį
                      Ir laiptų skersvėjus išbučiavau
      
     -  Au! O ką pasakei Mindaugui?
     - Asmeniškai mudu nepažįstami. Bet ir tu ne kiekvieną aploji. Jam parašiau:      
      
     "Jūs labai geras jaunas žmogus, Mindaugai. Saugokite save tokį. Tokiems žmonėms visuomet sunkiau"

Kandžiukui toks laiškas labai patiko. Nurimo. Atsitūpė, iškeldamas galvutę ir pastatydamas auseles lyg norėdamas išgirsti Mindaugą:
- O kodėl neklausi, ką jis atsakė?
- Au. Žinau, kad jis parašė labai gerai.
- Taip, parašė labai gerai. O todėl, kad tokių žodžių nebūna daug, atsiminkime juos, Kandžiau.

Mindaugas: Taip norėtųsi tokius žodžius tarti nė kiek nedvejojant ir be jokių priekaištų sau, tačiau, kažkodėl nedrįsčiau savęs vadinti geru žmogumi, kad ir kaip norėtųsi... Per daug visko yra buvę, o tai kas buvo deja neišgaruoja, o ir užmarštis mūsų neatleidžia nuo kaltės... Suvokiu, jog svarbu netik tai kas yra buvę, bet ir tai kas yra, tačiau vėlgi, gyvenant tokiam pasauly, o gal pačiam būnant tokiu žmogumi, sunku išlikti ar visą laiką būti geru, tiesiog aš bent jau viliuosi, jog manyje gerumo yra bent trupinėliu, kruopele daugiau, nei to kas svarstykles lenkia į kitą pusę.

- Au! Ačiū, Mindaugai!
- Au! Au!- netyčia gal savo, gal jo šuneliu sulojau ir aš: - Ačiū, Mindaugai...
-----------------------------------
Iš „Santariškių Kalėdų"