Gal aš kada sėdėsiu visuomeniniame transporte ir lauksiu...
Žvelgsiu pro langą liūdnai išsižiojęs.
O niekam nesėdint šalia, gailėsiuos,
kad esu visų atstumtas.
Garsiai nusikosėsiu, surauksiu kaktą,
ranka perbrauksiu per plaukus ir toliau žvelgsiu
į tolį, kitapus nešvaraus lango.
Taip, kartais niežės ausį ir norėsis atgaivinti veidą!
Vėl peržvelgsiu abiem akim keleivius ir lauksiu iškišęs liežuvį.
Atrodantis atgrasiai patrauksiu nosį,
stebėsiu svetimus siluetus taip pat svetimai,
kaip jie mane.
Gal nukris kelios ašaros nuo truputį apgirtusios širdies, gal.
Kiek abejotinų, vangiausių asmenybių mane tyrinės,
kolei neliks manęs ant valstybinės keleivio kėdės:
Išlipsiu kitoje! Stotelėj ateities!...