Noriu kažką parašyti. Žiūrėdamas pro langą.
O noras – taip pat kaip oras ir sijonas – šventas reikalas. Rašyba irgi šventa, kitaip niekas nedrįstu bandyti sukurti šį tą geriau nei Dievas. O nūdien būna išdrįsta.
   Prieš jūsų akis Švento Sauliaus eseistika. Ne to, kurs iš pradžių buvo Paulius... Nedalyvavau biblijos filmavime. Tada dar nebuvo pudros ir filmai atrodė per daug realūs. O aš mėgstu būti nerealus ir gauti daug pagiriamųjų žodžių. Su paraudusiom rožėm, žinoma. Šiandien irgi buvau koncerte. Dūdavo pagiringas Vilniaus „dūdininkas“. Bet gėlių negavo, krizė pasireiškė netgi filharmonijoje. Štai rašytojai visada gauna gėlių vien dėl to, kad nedūduoja. Gauna net tada, kai kirmija po nemenku žemės sluoksniu, ant kurio kas nors vis tiek pasodins žalumynų. Tam, kad kitas „kas nors“ ateitų ir palaistytų. Ir tam, kad vyktų procesas. Dabar man sunku, nes bandau kažką sugalvoti. Mano perprotinguose smegenyse – minėtasis procesas. Įdomu ar bus lengva galvoti, kai ant manęs sodins baltai mėlynus narcizus. Nenoriu net pagalvoti... Chei, koks galvotas stilius. Kaip ir aš. Nubausk, jei gali. O jei ne – žiūrėk pro langą.
    Nes tu negali manęs nubausti. Žmogaus teisės didesnės, nei skaitytojo. Ypač Sausio 13-ąją, kai kiekvienas žmogus jaučiasi esąs nepriklausomas. Net ir tas skustagalvis kalėjime, besinaudojantis nelegaliu telefonu ir rūkantis tvora atkeliavusią žolę. Jis žino, kad už tokį elgesį jį paleis ankščiau. Čia Lietuva. O Kubilius ir Valinskas tvirtai suplanavę, ko jai reikia. Ypač tvirtai – kad nereikia protingų studentų. Pinigingi daug vertingesni. Seimas drįsta kelti hipotezę, jog filosofai ir mokslininkai jau išrado per daug, kad mes pajėgtume suprasti. Pinigai svarbesni už nesuprantamus išradimus. Gatvės stilius užvaldo jaunuomenę ir Olandų gatvę. Nusikaltimai plūsta srauniai, kaip ir alkoholio upės. O visiems patinka, kad gatvės netuščios. Nesvarbu kuo, svarbu kad užpildytos. O tokios gatvės gali progresuoti, ypač kai normalūs studentai nebeturės galimybės mokytis. Universitetai sprogs, o seimas statys dar ir trečią prezidentūrą. Vien tam, kad pinigų nėra. Kur dėti.
   Apžvelkime situaciją pro langą. Už kurio vyksta gyvenimas, bet aš jame negyvenu. Kas būtų, jei atsisėsčiau ant palangės – tarp savęs ir gyvenimo? Tarp dangaus ir žemės? Turbūt nieko. Tik susidaryčiau progą nukristi. Bet tai geriau nekrisiu, nes ten apačioje kitas gyvenimas. Next level, kaip sakoma video žaidimuose. Geriau juos ir pažaisiu, kitas gyvenimas niekur nedings. O štai žaidimai dingsta iš mano stalčiaus. Nesuprantu kodėl. Nesuprasdamas ir vėl juos išmetu. Pro langą. Kažkur, į kitą gyvenimą. Gal kas nors iš ten pagaus ir pradės žaisti. Būtų malonu, nes nenoriu išmesti savo vaikystės. Geriau ją paliksiu kitam gyvenimui.
   O už lango čiuožinėja snaigės. Man patinka, kad jos tokios nekaltos. Netgi musės neužmuštų. Žinoma dėl to, jog musė miega, kai snaigė čiuožinėja.  Jeigu netyčia pabustų, tai pats ją užmuščiau. Nenoriu kad sugadintų baltas pačiūžas ant įkaitusio asfalto. Nenoriu, kad nuzystų į kitą gyvenimą. Musių ir taip daug, užteks joms turėti po vieną gyvybę. O žmonių tiek, kad net po vieną per daug. Todėl žudikai ir žudo, kad galvoja ilgiau gyvensiantys. O aš nežudau, nes ką tada veiktų žudikai?
   Lango kiaurymė skiria mane nuo kito gyvenimo. O aš ją skiriu nuo savęs. Mėgstu tokias skyrybas. Keista, bet šioje pastraipoje tas pats motyvas, ta pati nelogiška logika, tas pats langinės tekstas. Bet man jis neįdomus, todėl ir toliau žiūriu pro langą. O jeigu nueičiau į virtuvę – pamatyčiau mergaičių persirengimo kambarį nerangioje sporto arenoje. Mergaitės iš kito gyvenimo, tad nepamatys manęs. O aš jas matau, nes . Nes. Nes aš ne mergaitė. Jeigu būčiau ji, tai mane matytų tame kambaryje. Todėl ir nesu.
   Įdomu ar kitas gyvenimas pasikeis, kai įdės plastiką vietoj medinuko? Nes dabar tai niekaip nesikeičia. O aš meldžiu, kad pasikeistų. Kad galėčiau drąsiai kristi nebijodamas nukristi. Mane pagautų kito gyvenimo egzistencija ir viltis. O realiau šnekant – mane, nelyginant katę, gaisrininkai iš medžio išluptų. Aš nesakyčiau miau, aš nieko nesakyčiau. Kitame gyvenime aš bijosiu kalbėti. Tylėti bus mano tikslas.
   O dabar aš daug šneku. Tikslai kitokie, gyvenimas irgi. Kubilius manęs nepakeis ir aš baigsiu lietuvių filologiją. O baigęs dėstysiu literatūrologiją arba kokią kitą gyvenimo logiją. Šaunu, kai žinau ko noriu. Jau pradžioje minėjau, kad mano noras – kažką parašyti. O tu, skaitytojau, vertas tų rausvų rožių dėl to, kad nenuėjai į dūdų koncertą po pirmos pastraipos ir pasilikai čia, su manimi. Iki pat pabaigos. Kuri ir bus tokia paprasta, kaip Holivude. Pasakysiu koniec ir atsisėsiu ant jaukios palangės. Šiąnakt stebėsiu kitą gyvenimą, o rytoj vėl sugrįšiu. Nelauk, nes dovanų neparnešiu. Aš ne Kalėdų senis, aš tik eilinis šventasis, kuris apsireiškė ir tau. Nepasakok niekam, kad mane matei. Vis tiek niekas nepatikės, kad už lango kitas gyvenimas. Kas patikėjo, jau senai iššoko. Tai tiek.