Apie daug ką

Plati tema. Plati būna jūra, kol horizonte vėlei susiaurėja. O kai susiaurėja, kūlversčiais atskuba geografija, plačiuose lagaminuose nešdama šiaurės ir pietų platumas. Gerai, kad vaikystėje turėjau išmintingą geografijos mokytoją. Paskambinu jai ir paklausiu: „Kur pietūs?“. „Delano“- ramiai atsako ji. Mokytojai visada teisūs, nes jų šaknis „mok“, jie iš prigimties sutverti MOKėti. Nepaisant to, žemėlapyje nėra „Delano“, jame viskas taip platu, bet pastarasis netelpa... Pažvelgiu kairėn, po to dešnėn ir nusprendžiu, kad turiu platų matymą. Turbūt todėl turiu ir „widescreen“ televizorių, pritaikytą man. Bet... Jeigu reikėtų kalbėti tokia plačia tema, nuo ko pradėčiau?
   Štai sėdžiu kambaryje, kuriame tiek daug „daug ko“. Galėčiau parašyti rašinį apie kiekvieną daiktą jame, tačiau gimtojoje kalboje jis būtų nieko vertas. Išsiversčiau jį į vokiečių kalbą ir pavadinčiau statišku pavadinimu „Mein zimmer“ – gaučiau dešimtuką ir jausčiausi protingas.
   Galėčiau aprašyti viską, bet tai, švelniai tariant, būtų banalu, aštriai tariant – neįmanoma. Galiu atsikvėpti, nes man nereikia visko, reikia daug ko. O kas tas „daug kas“? Niekas nežino. Kaip ir niekas nežino, kas yra „niekas“.
   Kai buvau mažas mėlynakis blondinas, manęs klausė: Ko nori užaugęs? Mano atsakymas buvo labai paprastas: „Daug ko!“ Ech, koks buvau protingas, o dabar nebežinau, ko tada norėjau...
   Mačiau daug filmų, kuriuose buvo kalbama apie daug ką. Ramiai, elegantiškai, paprastai. Aktoriai filmuose – novatoriai. Jie viską žino. Todėl ir žino, kas tas paslaptingasis „daug kas“. O aš nevaidinsiu trileriuose, dramose ar komedijose – man užteks gyvenimo.
   Nuo gimimo iki mirties, patiriame tiek daug, kiek patiria veikėjas tekste nuo netikėtos užuomazgos iki tvirtų išvadų. Ką darome su patirtimi? Vieni ją sudainuoja, kiti paskelbia internete, treti ją parduoda darbe, ketvirti – stotyje. Visi jie egzistuoja. Aš stengiuosi gyventi, todėl patirtį užrašau. Kokiu tikslu? Kad, kai ateis laikas daryti išvadoms, galėčiau perskaityti viską ką parašiau, ir pagaliau suprasčiau kas tas „daug kas“, kurio vaikystėje taip norėjau.
Eseistas