šį popietį vėl
bluko aistra
išdryko
avietinės saulės
spalva
nebe ta
saldų triuką išmokau
su imbiero šaknim prakąsta
o laiko kaip visad
sočiai yra
tad laikiaus įsikibus
plaukų galuose
kol nukritus dirvoj
pražydėjau
viena